Balandžio 21-ąją buvo minima Pasaulinė kūrybiškumo ir inovacijų diena. Sutapimas, o gal geras ženklas, kad būtent tądien Sasnavoje esančioje rezidencijoje „Grįžulo Ratai“ atidaryta Šakių tautodailininkų bendrijos „Dailius“ narių darbų paroda. Jau tampa gražia tradicija, kad šioje rezidencijoje vis dažniau blyksteli zanavykų kūryba. Šįkart su kilniu tikslu – paminėti Sūduvos metus.

 

Rajono kūrėjai Sasnavos link patraukia paskatinti Vito Daniliausko. Šis jiems neduoda ramiai lindėti savo dirbtuvėlėse, skatina kūrybą demonstruoti, susitikti, bendrauti. Kokia laimė, įspūdžiais po parodos dalinasi rajono kūrėjai, kad jau galima matyti kaukių nedengiančias bendraminčių šypsenas, apsikabinti, pasilabinti.

Keliose rezidencijos erdvėse kiekvienam „Dailiaus“ nariui atsirado tinkama vietelė: Rimutės Amonienės „Spalvoti išsikalbėjimai“ vienur, kitur – jos kolegės Rasos Uzialienės grafika, lauko galerijoje – akmens skulptūros, medžio drožybos ir kalvystės darbai, o molbertai su malonumu laikė tapybos darbus net ir tų „Dailiaus“ narių, kurie jau iš Amžinybės į parodas lydi kolegas.

R. Amonienė sako, kad bene svarbiausias keturis dešimtmečius egzistuojančios bendrijos narių bendrystės receptas – jokios konkurencijos, jokio pavydo, tik nuoširdus džiaugsmas vienas kito kūryba.

„Mes kaip šeima… – sako kūrėja ir prisipažįsta, kad karantinas, visi tie apribojimai ir „burbulai“, o dabar ir karo negandos stipriai paveikia vidines būsenas, todėl tik kūryba gydo, neleidžia nugrimzti neviltin. – Manęs neapima įkvėpimas, kai esu blogos nuotaikos, nusivylusi ar pikta. Stengiuosi tapyti tik tada, kai mintys šviesios, todėl ir paveiksluose daug šviesių spalvų. Žmonės pajunta sklindančią gerą energiją.“

Ji, kaip ir likusi dalis dalyvavusiųjų, prisipažįsta, kad jei nebūtų entuziasto, suburiančio parodoms, vargu, ar tokie renginiai įvyktų iš asmeninės iniciatyvos. Burtis ir kurti, nepaisant visų aplinkybių, ragino ir bendrijos pirmininkas Vidas Cikana, kurio kartu su sūnumi Aldu kurtas skulptūras taip pat galima išvysti parodos ekspozicijoje arba nuotraukose. Jis sako, kad Sūduvos metai pats tinkamiausias laikas atspindėti ištakas, į jas pasigilinti.

Kas drąsiau, kas kukliau, bet visi tarpusavyje dalinosi įspūdžiais, džiaugėsi užsimezgusia draugyste su Marijampolės kultūros žmonėmis, kurie savo ruožtu visada šiltai priima, pasveikina, yra atviri bendriems projektams. Kūryba suartina, o menas, sveikindamas kolegas kalbėjo Algimantas Vorevičius, žmogų dar „sužmogina“, ypač tuomet, kai aplinkybės verčia gūžtis, kovoti su baimėmis ar ieškoti šviesesnio rytojaus vilties...

Lina Morkūnienė