Iš mūsų krašto kilęs verslininkas, sportininkas, šachmatininkas, tapytojas Algis Augustaitis yra ir rašytojas – praėjusią savaitę jis pristatė dar vieną savo knygą „Tamošynės vaikai“.

 

 

Tai antroji dalis knygos „Kitur yra manyje“, kuri visuomenei buvo pristatyta prieš metus. Knyga „Tamošynės vaikai“ skirta mėgstantiems giminės istorijas. Ji pasakoja apie Augustaičių giminę pradedant 1914 metais, apie jos patirtus sunkumus karo, tremties laikotarpiu, meilę ir tikėjimą, kurie padėjo išgyventi sunkiose situacijose. A. Augustaitis tiki, kad Tamošynės vargai liko praeityje. Knyga patiks tiems, kurie mėgsta sentimentalias, jausmingas, tradicinėmis tautiškomis ir krikščioniškomis vertybėmis persunktas istorijas. Knygos iliustracijas piešė pats autorius.

Knyga „Tamošynės vaikai“ dedikuota marčioms. Dedikacija joms skirta todėl, kad marčių gyvenimas Augustaičių giminėje visada buvo paženklintas sunkumais ir skausmu, dėl anksti netektų vyrų ir gyvenimiškų sunkumų. Pasak autoriaus, svarbiausia moters užduotis yra „laikyti vyrui kepurę“, ką mokėjo daryti visos marčios ir jo paties žmona, kuriai per knygos sutiktuves jis nešykštėjo padėkos žodžių. „Sutikau merginą su ilga kasa ligi kulnų ir nuo tada ši kasa apsivijo mano kaklą ir nepaleidžia. Lipau šia kasa aukštyn, kartais krisdavau ja žemyn ir vėl turėdavau kilti“,- kalbėjo A. Augustaitis, pripažindamas, kad žmonai su juo ne visuomet buvo lengva.

Galbūt autorius savo menininko gyslelę paveldėjo iš senelio, kuris, vardu  Juozas Antanaitis, buvo valstietis, gyveno Žygėnuose visame kaime garsėjo ir visų buvo mėgstamas dėl savo vaizdingų humoristinių pasakojimų, kurie tikriausiai buvo jo paties sukurti.

Dauguma knygos pasakojimų yra neišgalvoti, o remiasi tikrais Augustaičių giminės istorijos puslapiais, nors yra ir tokių, kuriuos teko sukurti, mat per mažai buvo žinoma tikrų faktų, kad būtų galima pateikti autentiškas istorijas.

Knygoje neapsieita ir be meilės istorijų, kurių pati ryškiausia – gražuolės karo pabėgėlės Magdalenos iš Vilniaus ir Prano Augustaičio, kuris, grįžęs iš karo, savo ūkyje rado besisukančią naują moterį, laikančią visus keturis namų kampus. Deja, šią gražią meilės istoriją nutraukė Prano mirtis. Vėliau Magdalena ištekėjo už jo brolio, kuriam jau buvo virš penkiasdešimt metų. Aprašyti toli gražu ne tokie romantiški senyvo vyro ir jaunos moters santykiai, kuriuose pabrėžiama, kad senolis nelabai galėjo patenkinti jaunos moters romantiškos meilės poreikį, o ši nuolat nugrimzdavo į prisiminimus apie savo pirmąjį mylimąjį Praną.

Knygos sutiktuvių metu buvo pristatyta Šakių viešosios bibliotekos sukurta kompozicija, atsiradusi knygos tekstų pagrindu, Violeta Simanavičienė dainavo lyriškas liaudies dainas, prie kurių prisijungė ir visi susirinkusieji. Buvo skaitomos eilės, knygos recenzijos, palinkėjimai autoriui A. Augustaičiui, kad jis ilgai nelaukęs nustebintų ir kitais kūriniais.

„Aš apakęs, nustebęs apalpęs“,- tiek tepasakė autorius išvydęs jo garbei surengtą didžiulį renginį. „Anąkart, per pirmosios knygos pristatymą, aš negalėjau sutramdyti ašarų, šįkart esu, kaip matote, labiau pažengęs, sugebėjau išsėdėti visą laiką neišsitraukęs nosinės. Tačiau esu sujaudintas iki širdies gelmių, todėl visiems jums dėkoju. Ant sienų kabo mano paveikslai, pristatoma mano knyga... Tokie pasiekimai, toks džiaugsmas. Tačiau negalvokite, kad viskas atėjo iš karto. Man taip pat teko pereiti per savo pragaro ratus, taip pat visus tuos kalnelius perlipti, iki tol, kol galiu pasidžiaugti savo užtarnautais gyvenimo vaisiais“,- kalbėjo sujaudintas A. Augustaitis.

„Draugo“ inf.