Kasmet Šakių rajono žmonių su negalia sąjungos Lukšių klubas „Draugystė“ rengia miegalių dienos šventę, į kurią suguža panašaus likimo žmonės iš viso rajono. Lukšiečiai šiemet parengė spektaklį, kuriuo liko sužavėti visi šventės dalyviai.

Lyrišku pasakojimu apie liepų aromatą ir žiedų spalvas šventę pradėjusios septynios klubo „Draugystė“ narės, it tie Septyni broliai miegantys, pakvietė vasarą įsileisti į širdis...

Kaip kalbėjo klubo „Draugystė“ pirmininkė Vida Bacevičienė, šios šventės sumanytoja yra Šakių rajono žmonių su negalia sąjungos pirmininkė Stasė Vasaitienė, kuri ir pamėtėjo lukšiečiams mintį – rengti miegalių šventę. S. Vasaitienė pasidžiaugė, kad Lukšiuose ši šventė prigijo, džiaugėsi aktyviais „Draugystės“ klubo nariais ir jau penkerius metus suorganizuojama vis kitokia, išradinga miegalių šventė.

Kasmet į šventę susitikti ir pabendrauti atvyksta janukiškiečiai, jie šiais metais kartu su vadove Rimgaile Ralickiene visiems šventės dalyviams linkėjo daugiau saulės ir dovanojo ansambliečių atliekamas dainas.

Kriūkų klubo „Paunksmė“ vardu kalbėjusi Anelė Mockaitienė atviravo, kad pavydi kaimynams lukšiečiams, kad šie turi kur susirinkti, rengti šventes, pasak pirmininkės, kriūkiečiams tenka burtis ankštose mokyklos patalpose.

Filosofinėmis mintimis apie žmogaus ir gamtos harmoniją prabilo Lukšių seniūnas Vidas Cikana, jo manymu, žmogus per daug kišasi į gamtos procesus.

„Kad taip renginio organizatoriai per Septynių brolių miegančiųjų dieną užmigdytų visus, pavyzdžiui, lukšiečius... tai nors dienelę gamta pailsėtų, o žmogus susilietų su ja...“ – šmaikštavo seniūnas ir dėkojo Lukšių krašto žmones su negalia subūrusiai V. Bacevičienei.

Lukšių klubas „Draugystė“ yra subūręs teatro grupę, jos nariai šiemet šventės dalyviams sekė pasaką apie kaime belikusią vienintelę nuotaką, kuriai piršosi pasakų herojai – nemirtingasis Koščėjus ir kaimo vaikinas Jonelis. Spektaklis perpintas pasakų motyvais ir šiandienos žmonių gyvenimo epizodais.

Gausiais plojimais ir gėlių žiedais sutiktos klubo „Draugystė“ aktorės Zita Adomaitienė, Loreta Liutvinienė, Zita Aštrauskienė, Elvyra Tamkevičienė, Marytė Makūnienė ir V. Bacevičienė. Šios už kantrybę, pakantumą dėkojo savo režisierei Birutei Dovydaitienei.

„Su kokiu entuziazmu, noru vaidinti jos lipa į sceną! Per repeticijas šios moterys man taip praturtina dvasią. O žinant, kad jos turi negalią... neišgirdau nė karto jokios dejonės iš jų lūpų. Pabuvus su jomis, po repeticijų... tada ir man nieko neskauda“, – neslėpė emocijų B. Dovydaitienė.

Dar ilgai likimo draugai šnekučiavosi prie arbatos puodelio ne tik apie nuolat pliaupiantį lietų, bet džiaugėsi, kad dar gali sueiti draugėn ir dalytis džiaugsmais ir tuo, kas kiekvienam brangu.