Trečius metus iš eilės Šakių kultūros centro veiklos vadybininkė ir šokio studijos „Viva“ vadovė Laura Saunorienė bei Šakių „Varpo“ dramos studijos vadovė ir režisierė Vilija Meškaitienė rajono bendruomenei parengė kalėdinę staigmeną. Šiemet jos pristatė visai šeimai skirtą muzikinį spektaklį „Sniego karalienė“. Tai keliais meno žanrais apjungta visiems gerai žinoma pasaka apie Gerdos ir Kajaus draugystę, kurios joks ledas neįstengė atšaldyti.

Praėjusiais metais kūrybingos moterys pastatė pasaką „Alisa Kalėdų šalyje“, o šiemet pasirinko „Sniego karalienės“ istoriją. Mat tokia buvo pirmoji į V. Meškaitienės galvą šovusi mintis, o kadangi ši mintis patiko ir L. Saunorienei, tai abi suskubo tartis, ką ir kaip reikėtų daryti, kokius personažus pasirinkti, ką palikti taip, kaip pasakos originale, o ką sušiuolaikinti. Toks ir buvo abiejų kūrėjų tikslas – parodyti vaikams šiuolaikinę „Sniego karalienės“ versiją, sukurti panoraminį paveikslą, kokį vaikai mato žaisdami kompiuterinius žaidimus.

„Nors pasaka parašyta labai seniai, tačiau „Sniego karalienėje“ iškeltos problemos ir tada buvo, ir dabar yra. Tai žmonių susvetimėjimas, atšiaurumas, šaltumas, kai ledo gabalas įkrenta į širdį. Spektaklyje mes akcentavome, kad reikia apsikabinti, susikabinti rankomis, mylėti vieniems kitus, – pasakojo režisierė. – Galbūt todėl mūsų personažas – Sniego karalienė nėra pikta ir žiauri. Vaikai spektaklio pabaigoje tai suprato ir dalis jų netgi siūlė jos pasigailėti – nepalikti vienos ledo rūmuose.“
Pasak L. Saunorienės, muzikiniame spektaklyje vaidino 90 atlikėjų – Šakių rajono meno mokyklos jaunių choras „Aušrinės“ (vadovė Ramunė Valaitienė), šokių kolektyvas „Viva“ (vadovė L. Saunorienė), Šakių cirko mokyklos „Šypsena“ artistai (vadovai Itana ir Raimondas Januševičiai) ir Šakių „Žiburio“ gimnazijos dramos studijos jaunimas (vadovė V. Meškaitienė). Tarp artistų patys mažiausi – keturmečiai. Jie, pasak vadybininkės, scenoje pasirodė natūraliausiai, nes jų emocijos buvo tikros, nesuvaidintos.

Spektaklyje buvo viskas apgalvota iki menkiausios detalės. Kostiumus atlikėjams pasiuvo profesionali siuvėja Rita Rimkevičienė, įgyvendinanti net pačias keisčiausias Lauros idėjas. Bendrą įvaizdį sukūrė salono „Nomeda“ visažistė Andželita Bastytė-Veikšienė ir Šakių „Žiburio“ gimnazijos moksleivė Silvija Bartkutė.

„Kai turi žmones, kuriais gali pasitikėti, ir tokias salės technines galimybes, tokį apšvietimą, gali sukurti aukšto meninio lygio reginį. Todėl šiemet nenaudojome ekrano, nors juos dabar jau naudoja visi. Vien ką reiškia mūsų choristės, apsirengusios vienu rūbu ir atrodančios kaip vientisas scenos paveikslas, kaip sniego pusnis. Kiekvienas žiūrovas jį matė savaip, – įsitikinusi L. Saunorienė. – Aš visada už tai, kad spektaklyje nebūtų viskas pateikta labai aiškiai – žiūrovai turi patys galvoti ir suvokti.“

V. Meškaitienė neslėpė, kad jai labai svarbi kiekviena spektaklio premjera, nes tik pagal žiūrovų reakciją galima suprasti, ar pavyko pastatymas, ar ne.

„Per pirmąjį „Sniego karalienės“ spektaklį su didžiausia baime stovėjau balkone ir persisvėrusi stebėjau, kas vyksta salėje. Nurimau tik tada, kai pamačiau vaikų emocijas, – prisipažino režisierė. – Jiems patiko, kai artistai jų ko nors klausė, kai prašė pamojuoti rankomis. Mes spektaklyje visada susidėliojame taškus, kuriuose ieškome sąlyčio su žiūrovais.“

Pritardama V. Meškaitienei, L. Saunorienė neslėpė, jog vaikai yra įnoringi žiūrovai, nepaisant to, visi kalėdiniai spektakliai kuriami ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Taip sakant, subalansuota vaikams, bet gražu pažiūrėti ir ne vaikams.

„Prieš Kalėdas ypatingai daug kalbame apie gerumą, meilę, draugystę, todėl mūsų siunčiama žinia taip pat yra savotiškas šių jausmų gūsis. Ne veltui spektaklyje akcentuojama, kad reikia bendrauti, nelindėti telefonuose, matyti vienas kito akis“, – pabrėžė dramos studijos vadovė.

Tikėkimės, kad šis tikslas pasieks spektaklio žiūrovų širdis. Per penkis pasirodymus spektaklį pamatė 1,5 tūkst. vaikų. Net 300 jų atvyko iš Jurbarko.

Kad gimtų šiuolaikinė „Sniego karalienės“ versija, artistai, jų tėvai ir vadovai nuėjo nelengvą daugybės varginančių repeticijų kelią. Tačiau pamačius žiūrovų emocijas, tėvų reakciją, kai jie stebi savo vaikų pasirodymus scenoje, paplušėti tikrai vertėjo.