Tiek daug visko viename mažame kaimelyje – PAEŽERIAI! Tūkstanties metų senumo luotas... Dugne gulinčios monstrės lydekos bei kitos gigantiškos žuvys... Ežero pakraštyje snaudžiantis senasis Paežerių kaimas su balta dvaro sodyba. Kitapus raibuliuojančio vandens telkinio – bičių medumi prakvipusi liepų alėja... Sklindančių Nelindos dainų besiklausantis Paežerio piliakalnis, Mažąja Šatrija vadinamas...

Veikiausiai net mintis galvos neperskrostų, kokia tai sena gyvenvietė, įėjusi į  didžiausių Žemaitijoje – Dirvėnų (Dirvonėnų) valsčiaus sudėtį...

 

Būtent to valsčiaus inventoriuje 1561,1563 ir 1584 metais minimi Paežerių kaimas ir Nelindos ežeras. Ir kai XVII amžiuje Dirvėnų kaimas bei dvaras su visais palivarkais perėjo įtakingiems Žemaitijos bajorams Nagurskiams, prasidėjo jų klestėjimo amžius. Didžiausią savo galybės epogėjų dvarininkai pasiekė XVIII amžiaus antroje pusėje, kai paveldėtas Kurtuvėnų valdas sujungė su Dirvėnų dvaru ir kaimais. Nagurskiai tapo kone turtingiausiais Lietuvos žemvaldžiais. XIX amžiaus pradžioje Paežeriams tapus Dirvėnų dvaro palivarku, juose susikūrė bajoro – nuomininko dvarelis. 725 ha žemės valda, į kurią įėjo ir Paežerių palivarkas, perėjo vienam iš Liucijaus Nagurskio sūnų – Zigmantui Nagurskiui. Apie 1900 metus jis su žmona Ana Ciundzievska persikėlė gyventi iš Dirvėnų į Paežerius. Tuomet dvaras tapo savarankiškas. Nusprendęs gražuolio ežero prieglobstyje pastatyti pasakiškus rūmus Zigmantas sumanymą įvykdė. Po 10 metų pagal Kačkovskio projektą iškilo nuostabūs eklektiniai rūmai.

Užsodintas parkas (pagal Lietuvos pomologo Zaleskio projektą), į kurį ponas įtraukė ir senąjį sodą...

Kaip gandras sugrįžęs į gimtinę suka ratus aplink savo lizdą, taip aš sukau ratus aplink Paežerių rūmus. Tokiais momentais visuomet leidžiu pasidarbuoti vaizduotei...Elegantiško dvaro belvederio bokšto lange matau parimusią jauną ponią, tarsi besiklausančią iš terasos plaukiančios orkestro muzikos. Melodijos garsai į vieną visumą susilieja su parke svirpaujančių paukštelių trelėmis, primindamos dainą „Kaip gražu miške“...

Ir visgi apmaudu tampa, kai iš gražių svajonių nusileidi realybėn... Paežerių dvaro neaplenkė 1922 metų žemės reforma. Didelė dalis žemių nusavinta paliekant dvaro savininkui 150 ha...

Dvarininkas Zigmantas Nagurskis iškeliavo anapilin 1938 metais ir buvo palaidotas Juozapavos kapinėse...

1940 metais dvaras nacionalizuotas, vėliau priklausė tarybiniam ūkiui, rūmuose gyveno kelios darbuotojų šeimos. Graži aplinka veikiausiai paskatino sovietmečiu dvare įkurti Pavenčių cukraus fabriko poilsio bazę...

Senojo kaimo ežero bangos sūpuoja legendą... Apie neregėto grožio skalbėją Nelindą ir piktą poną, panorusį merginą vesti. Tačiau Nelinda jau turėjusi sužadėtinį jaunuolį Paežerį. Užpuolus kraštą kryžiuočiams, Paežerys su kitais kaimo vyrais stojo jo ginti. Tuo pasinaudojęs niekingas ponas paskelbė apie savo ir gražuolės skalbėjos vestuves. Mergina išsigandusi, kad jos širdis niekada nepriklausys Paežeriui, šoko į ežero gelmes... Perkūnui pagailo jaunuolio Paežerio. Kad jo sielvartas būtų mažesnis, pavertė vaikiną klūpančiu prie ežero kalnu. Nuo tada vakaro sutemose pasklinda Nelindos dainos, o ant visos augmenijos – žolelių, gėlių, medžių lapelių sužimba Paežerio ašaros – rasos lašeliai...

Niekas nežino kiek Nelindos ežere nugrimzdę paslapčių! Tarsi duodama užuominą Nelinda iš dugno iškėlė protėvių luotą... Manoma, kad jam tūkstantis metų...

Jolanta Garkauskaitė