„Grįžulo Ratų“ rezidencijoje netoli Sasnavos (Marijampolės sav.) spalio 14 d. atidarytos net dviejų kraštiečių – gydytojo Audriaus Starkausko fotografijų „Kažkur matyti...“ bei tapytojos Indrės Siaurusevičiūtės tapybos darbų „Paukščių užkalbėjimai“ – parodos. Menininkus sveikino nemažas būrys šakiečių, vietos bendruomenė.

Būtent „Grįžulo Ratų“ rezidencijoje parodyti Sūduvos krašto žmonių pomėgius kilo šakiečiui Vitui Daniliauskui, tad nuo praėjusios savaitės vienoje iš rezidencijos erdvių – stiklo terasoje galima išvysti gydytojo A. Starkausko fotografijos darbus. Čia eksponuojamos 87 nuotraukos, kuriose per pastaruosius dešimt metų kelionėse įamžinti žmonės: Tbilisyje, Rygoje, Alikantėje, Madride, Lisabonoje, Atėnuose, Romoje, Sicilijoje ir kituose. A. Starkauskas neslepia – kelionės ir fotografija jo aistra. O fotografuoja jis nuo vaikystės.

„Jeigu jau keliauji, tai reikia ir fotografuoti. Kažkada pasidarė nebeįdomu fotografuoti gražius vaizdelius ir įsimintinas vietas. Daug kas sako, kad fotografuoti neverta, nes tų nuotraukų vis tiek niekas nežiūri. Tai ir pradėjau fotografuoti tai, kas nenusibosta – žmones. Vieni – papozuoja, kitus „pasigaunu“. Fotografuojant man svarbiausia žmogaus nuotaika. Darbas ir mano tos nuotraukos turi daug bendro: ir darbe seku žmogaus nuotaiką, gal todėl lengviau ir gatvėj su fotoaparatu pagauti ją, – parodos lankytojams pasakojo A. Starkauskas ir pridūrė, kad prisimena kiekvienos nuotraukos gimimo aplinkybes: – Koks miestas, kokioje nuotaikoj aš buvau, ar pavalgęs, ar nevalgęs... Fotografuoti žmogų yra tam tikras emocinis krūvis, nežinai, kaip jis sureaguos. Ką šia paroda noriu pasakyti? Pirmiausiai, kad žmonės yra įdomūs. Žmonės, kokie bebūtų, yra visi gražūs. Dažnai manęs klausia, kodėl fotografijose tiek daug rūkančių žmonių. Užtai, kad žmonės rūko. O kai rūko, truputį sustoja, būna patys savimi. Stengiuosi, kad jie būtų patys savimi.“

Su parodos atidarymu sveikindamas menininkas A. Vorevičius pastebėjo, kad A. Starkauskas turi unikalų gebėjimą pamatyti žmogų ir kad tam tikra prasme įamžindamas nuotraukose savo herojus padarė juos nemirtingus.

„Vaikščiojau šalia Audriaus Gruzijoje tom pačiom gatvėm, matėm tuos pačius žmones, bet kada jis tuos žmones užfiksuoja, kada pagauna tą momentą? Vadinasi, tu gali vaikščioti, bet nematysi tai, ką mato žmogus, kuris turi kūrybos geną. Ne tik gydytojo. Aš manau, kad yra sudėtinga ir labai prasminga, kai žmogus savyje sugeba suderinti tokias, manyčiau, skirtingas asmenybės puses“, – kalbėjo plenerų „Kalbanti žemė“ organizatorė Aurelija Papievienė.

Tapytoja Indrė Siaurusevičiūtė prisipažįsta: jos tapyba ir poetiška, ir kartu šiek tiek moteriška, darbuose dažnai atsiskleidžia jos vidiniai išgyvenimai. L. Poškevičiūtės nuotr.

Apie tapytojos I. Siaurusevičiūtės kūrybą kalbėjusi jos mokytoja bei menininkė Audronė Vorevičienė pasidžiaugė, kad gabi, dailės pamoką mėgusi Indrė tapyboje tiek daug pasiekė.

„Man labai patinka tavo dabartinė, pastozinė, daugiau vieno kolorito tapyba. Drobėse paukščio vaizdinys yra tarsi tarpininkas tarp žemės ir dangaus. Džiugu matyti drobėse ir spalvotų potėpių“, – kalbėjo A. Vorevičienė.

Dukterėčios Indrės kūryba pasidžiaugė ir tapytoja Birutė Jakštienė-Šniaukštienė.

„Indrytė nuo vaikystės stebėdavo, kaip aš tapau. Jos kūryba yra įdomesnė, gilesnė, labai daug paslapties. Bet taip pat paveiksluose dangaus skrajūnai yra tokie gyvybingi. Ypatingai retas yra pačios Indrės bruožas – ji į viską žiūri pozityviai“, – kalbėjo B. Jakštienė-Šniaukštienė.

Jaunos tapytojos I. Siaurusevičiūtės darbais susižavėjusi Marijampolės kultūros centro parodų organizatorė Ona Surdokienė pakvietė dalyvauti projekte „Pasaulio sūduviečiai“. O pati parodos autorė padėkojo už šiltus žodžius bei pastebėjimus, kurie jai – paskatinimas ir toliau tapyti.

„Savo kūrybą dabar mėgstu vadinti – lėta. Lėti vakarai ar popietės prie molberto, drobės. Iš kur tie paukščiai? Visada jie yra šalia mūsų, kaip kokie vedliai. Ta mano tapyba truputėlį poetiška, juk paukščiai su poezija tarsi kartu čiulba. Šioje parodoje ne tik paukščių tematika, portretai, bet ir paskutiniai darbai – abstrakcijos, ką visada mėgau tapyti“, – kalbėjo I. Siaurusevičiūtė.

Parodos autorius pasveikinti atvyko ir savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas, kuris abiem autoriams, tiek tapant, tiek fotografuojant, linkėjo prigaudyti įdomių momentų. Sasnavos seniūnė Nijolė Smilgienė pasidžiaugė, kad neseniai „Grįžulo Ratų“ rezidencijoje atsirado erdvė ir parodoms, kad šeimininkai pakvies dar ne į vieną kultūrinį renginį.

Kraštiečių menininkų darbais pasidžiaugė ir „Grįžulo Ratų“ savininkas Karolis Stasiukynas tvirtindamas, kad darbai įnešė šlakelį gyvybės. Jo manymu, menas yra didelė jėga, grožis, meilė, jausmai. Be abejo, abu menininkus sveikino ir jų artimieji, sakydami, kad jų darbai galėtų būti eksponuojami ir MO muziejuje.