Pašnekesiuose apie Valentiną Gustainį ir Vaclovą Sidzikauską mintimis dalijosi (iš kairės) Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, politologė Rima Urbonaitė, o pakalbius moderavo mokytojas Alvydas Grinkevičius. D. Pavalkio nuotr.
Gintarė MARTINAITIENĖ
Praėjusį penktadienį Kidulių dvare surengta jau 49-oji Kalbos diena, šiais metais skirta pirmojo Lietuvoje profesionalaus žurnalisto, diplomato, filosofo Valentino Gustainio ir diplomato Vaclovo Sidzikausko atminimui. Įžvalgomis apie išskirtines asmenybes dalijosi Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius bei kraštietė politologė Rima Urbonaitė. Būtent pašnekesiai bei mokiniams surengtas žurnalistinio reportažo konkursas Kalbos dienai suteikė šiuolaikiškumo ir išskirtinumo.
Esame išskirtiniai
Šakių krašto kultūros žmonės nuo 1973-iųjų kiekvienais metais rengia Kalbos dieną. Tai šventė, sakė renginio vedėja, Šakių viešosios bibliotekos direktorė Kristina Lebedžinskienė, kurioje mes, zanavykai, noviai, užnoviškiai, visada pasistipriname savo vertę, smagiai mėginame pasivaikščioti savo krašto kalbos subtilybių, žmonių sielos atspindžių, istorijos, kultūros gėrybių erdvėje. Būtent lietuvių kalba 1992 m. UNESCO buvo išrinkta pačia gražiausia kalba pasaulyje. Būtent mūsų krašte susiformavo ir bendrinė lietuvių kalba. Kad išties turime kuo didžiuotis, kalbėjo ir vicemeras Darius Jakavičius, atkreipęs dėmesį, kad kaip maža tauta esame turtingi viena seniausių indoeuropiečių kalbų Europoje. Jis netgi kėlė mintį, kad, pavyzdžiui, nuo Jurbarko pusės atvykusius galėtų pasitikti ženklas su užrašu „Sveiki atvykę į Sūduvos kraštą“, lietuvybės kraštą. Nežinia, kaip viskas būtų pakrypę, samprotavo vicemeras, jeigu ne turtingi šio krašto ūkininkai, kurie išgalėdavo vaikus ar bent vieną iš jų išleisti į mokslus.
„Iš dalies tai, ką turime dabar, tai turime turtingų šio krašto žmonių dėka“, – teigė D. Jakavičius ir kėlė mokslo, ypač kalbų mokėjimo, socialinių, humanitarinių mokslų, gebėjimo bendrauti svarbą. Būtent tai leido Lietuvai tarpukaryje būti lygia bei matoma. Tad vicemeras kėlė retorinį klausimą, ar švietimas tikrai eina teisingu keliu iškeldamas informacinių, inžinerinių mokslų svarbą. Ar tikrai tuo keliu einame, kėlė klausimą D. Jakavičius, kai įmonių pavadinimai dažniausiai jau nelietuviški. Tačiau kad minime Kalbos dienas, kad apie tai kalbame, vadinasi, mums tai svarbu ir tai rūpi.
Vicemeras perskaitė ir Valstybinės lietuvių kalbos pirmininko Audrio Antanaičio sveikinimą, kuriame pažymėta, kad šiemet minime bendrinės lietuvių kalbos gimimo 120-ąją sukaktį. Tiek metų sueina nuo Jono Jablonskio parengtos ir Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išleistos lietuviškos kalbos gramatikos pasirodymo.
Pašnekesiai – apie iškilius kraštiečius
Kasmet Kalbos dienos skiriamos iškilių kraštiečių atminimui. Šiais metais renginys dedikuotas iš Griškabūdžio kilusiam pirmajam Lietuvoje profesionaliam žurnalistui, publicistui, vertėjui, filosofui V. Gustainiui ir kiduliečiui teisininkui, vienam garsiausių diplomatų V. Sidzikauskui. Pirmiausiai apie šiuos krašto šviesuolius, pristatydami meninę kompoziciją „Statau paminklą“, prabilo „Žiburio“ gimnazijos dramos studijos artistai. Vėliau į kraštiečių asmenybes, gyvenimą ne moksliniais pranešimais, o kiek kitokiu kampu bandė pažvelgti ir svečiai – R. Urbonaitė ir D. Radzevičius. Juos pašnekesiams kvietė mokytojas Alvydas Grinkevičius, gebantis kalbėti savitai, žavintis išskirtine kalbėjimo maniera. Jis atkreipė dėmesį, kad kalbų yra daug ir įvairių, tačiau svarbiausia ne tik kalbėti, bet ir susikalbėti. Svečių, kalbant apie A. Gustainį ir V. Sidzikauską, jis teiravosi, tai kada diplomatija ir žurnalistika gali būti sinonimai. D. Radzevičius buvo atviras: „Normaliomis sąlygomis neįsivaizduoju, kad gali būti ir diplomatu, ir žurnalistu, bet gyvenime visaip būna.“ Jeigu pavyko tai suderinti tada, dabar, ko gero, taip nepavyktų. Tuo labiau, kad dabar tuometinius įvykius turime galimybę vertinti ir iš laiko perspektyvos, o tada pasirinkti buvo išties sunku. R. Urbonaitė kalbėjo, kad kartais, kai negali būti diplomatu, tu gali būti žurnalistu ir po tuo tarsi pasislėpti. Ypač kai kalbama apie tarpukarį, sudėtingus santykius su kaimynais.
„Būti du viename tikrai sudėtinga. Tokio kalibro asmenybės galėjo tai daryti ir Gustainis tai darė, nors biografija labai kontraversiška“, – mintimis dalijosi R. Urbonaitė, pripažinusi, kad turėdama galimybę laiką atsukti atgal ji norėtų pabendrauti tiek su V. Gustainiu, tiek su V. Sidzikausku ir paklausti, kas, priimant vienokius ar kitokius sprendimus, buvo jų galvose.
Nei R. Urbonaitė, nei D. Radzevičius neabejojo, kad jie būtų įdomūs ir šiuolaikinei kartai. O dabartinė karta jiems galėtų parodyti „Tik Tok“ ar „Facebook“. Tai, mano politologė, tikrai paliktų įspūdį, nes tokios asmenybės kaip V. Gustainis ar V. Sidzikauskas yra smalsios, gebančios įsiklausyti, išgirsti, tikėtina, gebančios priimti kritiką. Jai pritardamas D. Radzevičius kalbėjo, kad mes darome klaidą manydami, jog skirtingų kartų atstovams nepavyktų susikalbėti. Nekart pašnekesių metu prabilta apie sunkius to laikmečio pasirinkimus, bet asmenybės, kurioms skirta Kalbos diena, buvo drąsios, judančios į priekį ir nebijančios klysti. Klysti ir susimauti yra natūralu, svarstė Žurnalistų sąjungos pirmininkas, baisu, kai žmogus pataiko ar dar blogiau – prisitaiko.
„Dar dabar tampom žmones ir jų palikuonis, kurie klaidingai, kaip mes galvojam, pasirinko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. O kas žinojo, kaip teisingai pasirinkti? Lengva dabar teisti. Manau, idiotai, kurie teisia už praeitį“, – mintimis dalijosi D. Radzevičius ir šmaikštavo, kad ir Vytautą Didįjį būtų už ką pasodinti.
Žinoma, V. Gustainis ir V. Sidzikauskas buvo įvairialypiai, nes buvo išsimokslinę, turėjo ambicijų, todėl ir dabar, svarstė R. Urbonaitė, nors tam tikra prasme mokslas ir išsilavinimas yra nemadingi, bet tai yra tavo pagalvė. Ne diplomas, bet išsilavinimas. Svarbu turėti lankstų stuburą, mano ji, bet ir nebūti bestuburiu. D. Radzevičius ragino domėtis pasauliu, nebijoti būti jo dalimi. Kažkas iš laiko perspektyvos vertins ir dabartiniais laikais kuriančius, kažką darančius žmones, ir kas žino, kaip kažkada atrodys dabartinių laikų herojai.
Apdovanojo už nuopelnus
Renginio metu dėmesio sulaukė ir gelgaudiškietis, ilgametis žurnalistas Antanas Andrijonas. Jam D. Radzevičius Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos vardu įteikė medalį „Už nuopelnus žurnalistikai“, dėkojo už žurnalisto vardo garsinimą, asmeninio pavyzdžio rodymą. Nepailsdamas A. Andrijonas dirbo ir tebedirba, nors pats sakė, kad nesitikėjo tokio dėmesio.
„Įprastai, kai dirbam, rašom, tai galvojam, kad tas darbas pačiam sau ir tiems, kuriems rašai. Įvertinimų lyg ir nebūtina“, – kuklinosi už savo darbą įvertintas kraštietis.
Kūrė reportažą
Kol dvaro rūmų salėje vyko pašnekesiai apie žurnalistiką ir diplomatiją, antrame aukšte plušėjo jaunieji Kalbos dienos dalyviai – moksleiviai. Penkios komandos iš keturių rajono mokyklų (dvi „Žiburio“ gimnazijos komandos, Lukšių Vinco Grybo, Griškabūdžio gimnazijų bei Kidulių mokyklos) pasiryžo dalyvauti žurnalistinio reportažo konkurse. Jiems buvo parodytas Kudirkos Naumiesčio bibliotekos sukurtas videosiužetas „Knygnešio byla“, pagal kurį, turėję galimybę rūpimas detales išsiaiškinti spaudos konferencijoje, moksleiviai turėjo parašyti reportažą iš praeities XXI a. laikraščio skaitytojui. Knygnešės Agotos vaidmenį siužete atlikusi bibliotekininkė Kristina Tučinskaitė žiūrovus nukelia į 1898-ųjų žiemą, knygnešystės laikus, tačiau siužetas parodytas be garso, tad jau moksleivių užduotis buvo pateikti savo išmonę ir kūrybiškai nupasakoti, kas, kaip, kodėl vyko. Nors apdovanotos buvo visos penkios reportažą kūrusios komandos, bet komisijos uždavinys – išrinkti tris labiausiai išsiskyrusius darbus. Tokiais išrinkti Lukšių Vinco Grybo gimnazijos komandos, „Žiburio“ gimnazijos antrosios komandos bei Griškabūdžio gimnazijos komandos reportažai. Darbus vertino ir vietinių laikraščių atstovai, ir D. Radzevičius, ir svečiuose lankęsis žurnalistas, buvęs Seimo narys Vytautas Kvietkauskas. Savo buvimu renginį papuošė ir žurnalistas, rašytojas Vytautas Žeimantas.
Šakių krašto kultūros žmonės nuo 1973-iųjų kiekvienais metais rengia Kalbos dieną. Tai šventė, sakė renginio vedėja, Šakių viešosios bibliotekos direktorė Kristina Lebedžinskienė, kurioje mes, zanavykai, noviai, užnoviškiai, visada pasistipriname savo vertę, smagiai mėginame pasivaikščioti savo krašto kalbos subtilybių, žmonių sielos atspindžių, istorijos, kultūros gėrybių erdvėje. Būtent lietuvių kalba 1992 m. UNESCO buvo išrinkta pačia gražiausia kalba pasaulyje. Būtent mūsų krašte susiformavo ir bendrinė lietuvių kalba. Kad išties turime kuo didžiuotis, kalbėjo ir vicemeras Darius Jakavičius, atkreipęs dėmesį, kad kaip maža tauta esame turtingi viena seniausių indoeuropiečių kalbų Europoje. Jis netgi kėlė mintį, kad, pavyzdžiui, nuo Jurbarko pusės atvykusius galėtų pasitikti ženklas su užrašu „Sveiki atvykę į Sūduvos kraštą“, lietuvybės kraštą. Nežinia, kaip viskas būtų pakrypę, samprotavo vicemeras, jeigu ne turtingi šio krašto ūkininkai, kurie išgalėdavo vaikus ar bent vieną iš jų išleisti į mokslus.
„Iš dalies tai, ką turime dabar, tai turime turtingų šio krašto žmonių dėka“, – teigė D. Jakavičius ir kėlė mokslo, ypač kalbų mokėjimo, socialinių, humanitarinių mokslų, gebėjimo bendrauti svarbą. Būtent tai leido Lietuvai tarpukaryje būti lygia bei matoma. Tad vicemeras kėlė retorinį klausimą, ar švietimas tikrai eina teisingu keliu iškeldamas informacinių, inžinerinių mokslų svarbą. Ar tikrai tuo keliu einame, kėlė klausimą D. Jakavičius, kai įmonių pavadinimai dažniausiai jau nelietuviški. Tačiau kad minime Kalbos dienas, kad apie tai kalbame, vadinasi, mums tai svarbu ir tai rūpi.
Vicemeras perskaitė ir Valstybinės lietuvių kalbos pirmininko Audrio Antanaičio sveikinimą, kuriame pažymėta, kad šiemet minime bendrinės lietuvių kalbos gimimo 120-ąją sukaktį. Tiek metų sueina nuo Jono Jablonskio parengtos ir Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išleistos lietuviškos kalbos gramatikos pasirodymo.
Pašnekesiai – apie iškilius kraštiečius
Kasmet Kalbos dienos skiriamos iškilių kraštiečių atminimui. Šiais metais renginys dedikuotas iš Griškabūdžio kilusiam pirmajam Lietuvoje profesionaliam žurnalistui, publicistui, vertėjui, filosofui V. Gustainiui ir kiduliečiui teisininkui, vienam garsiausių diplomatų V. Sidzikauskui. Pirmiausiai apie šiuos krašto šviesuolius, pristatydami meninę kompoziciją „Statau paminklą“, prabilo „Žiburio“ gimnazijos dramos studijos artistai. Vėliau į kraštiečių asmenybes, gyvenimą ne moksliniais pranešimais, o kiek kitokiu kampu bandė pažvelgti ir svečiai – R. Urbonaitė ir D. Radzevičius. Juos pašnekesiams kvietė mokytojas Alvydas Grinkevičius, gebantis kalbėti savitai, žavintis išskirtine kalbėjimo maniera. Jis atkreipė dėmesį, kad kalbų yra daug ir įvairių, tačiau svarbiausia ne tik kalbėti, bet ir susikalbėti. Svečių, kalbant apie A. Gustainį ir V. Sidzikauską, jis teiravosi, tai kada diplomatija ir žurnalistika gali būti sinonimai. D. Radzevičius buvo atviras: „Normaliomis sąlygomis neįsivaizduoju, kad gali būti ir diplomatu, ir žurnalistu, bet gyvenime visaip būna.“ Jeigu pavyko tai suderinti tada, dabar, ko gero, taip nepavyktų. Tuo labiau, kad dabar tuometinius įvykius turime galimybę vertinti ir iš laiko perspektyvos, o tada pasirinkti buvo išties sunku. R. Urbonaitė kalbėjo, kad kartais, kai negali būti diplomatu, tu gali būti žurnalistu ir po tuo tarsi pasislėpti. Ypač kai kalbama apie tarpukarį, sudėtingus santykius su kaimynais.
„Būti du viename tikrai sudėtinga. Tokio kalibro asmenybės galėjo tai daryti ir Gustainis tai darė, nors biografija labai kontraversiška“, – mintimis dalijosi R. Urbonaitė, pripažinusi, kad turėdama galimybę laiką atsukti atgal ji norėtų pabendrauti tiek su V. Gustainiu, tiek su V. Sidzikausku ir paklausti, kas, priimant vienokius ar kitokius sprendimus, buvo jų galvose.
Nei R. Urbonaitė, nei D. Radzevičius neabejojo, kad jie būtų įdomūs ir šiuolaikinei kartai. O dabartinė karta jiems galėtų parodyti „Tik Tok“ ar „Facebook“. Tai, mano politologė, tikrai paliktų įspūdį, nes tokios asmenybės kaip V. Gustainis ar V. Sidzikauskas yra smalsios, gebančios įsiklausyti, išgirsti, tikėtina, gebančios priimti kritiką. Jai pritardamas D. Radzevičius kalbėjo, kad mes darome klaidą manydami, jog skirtingų kartų atstovams nepavyktų susikalbėti. Nekart pašnekesių metu prabilta apie sunkius to laikmečio pasirinkimus, bet asmenybės, kurioms skirta Kalbos diena, buvo drąsios, judančios į priekį ir nebijančios klysti. Klysti ir susimauti yra natūralu, svarstė Žurnalistų sąjungos pirmininkas, baisu, kai žmogus pataiko ar dar blogiau – prisitaiko.
„Dar dabar tampom žmones ir jų palikuonis, kurie klaidingai, kaip mes galvojam, pasirinko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. O kas žinojo, kaip teisingai pasirinkti? Lengva dabar teisti. Manau, idiotai, kurie teisia už praeitį“, – mintimis dalijosi D. Radzevičius ir šmaikštavo, kad ir Vytautą Didįjį būtų už ką pasodinti.
Žinoma, V. Gustainis ir V. Sidzikauskas buvo įvairialypiai, nes buvo išsimokslinę, turėjo ambicijų, todėl ir dabar, svarstė R. Urbonaitė, nors tam tikra prasme mokslas ir išsilavinimas yra nemadingi, bet tai yra tavo pagalvė. Ne diplomas, bet išsilavinimas. Svarbu turėti lankstų stuburą, mano ji, bet ir nebūti bestuburiu. D. Radzevičius ragino domėtis pasauliu, nebijoti būti jo dalimi. Kažkas iš laiko perspektyvos vertins ir dabartiniais laikais kuriančius, kažką darančius žmones, ir kas žino, kaip kažkada atrodys dabartinių laikų herojai.
Apdovanojo už nuopelnus
Renginio metu dėmesio sulaukė ir gelgaudiškietis, ilgametis žurnalistas Antanas Andrijonas. Jam D. Radzevičius Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos vardu įteikė medalį „Už nuopelnus žurnalistikai“, dėkojo už žurnalisto vardo garsinimą, asmeninio pavyzdžio rodymą. Nepailsdamas A. Andrijonas dirbo ir tebedirba, nors pats sakė, kad nesitikėjo tokio dėmesio.
„Įprastai, kai dirbam, rašom, tai galvojam, kad tas darbas pačiam sau ir tiems, kuriems rašai. Įvertinimų lyg ir nebūtina“, – kuklinosi už savo darbą įvertintas kraštietis.
Kūrė reportažą
Kol dvaro rūmų salėje vyko pašnekesiai apie žurnalistiką ir diplomatiją, antrame aukšte plušėjo jaunieji Kalbos dienos dalyviai – moksleiviai. Penkios komandos iš keturių rajono mokyklų (dvi „Žiburio“ gimnazijos komandos, Lukšių Vinco Grybo, Griškabūdžio gimnazijų bei Kidulių mokyklos) pasiryžo dalyvauti žurnalistinio reportažo konkurse. Jiems buvo parodytas Kudirkos Naumiesčio bibliotekos sukurtas videosiužetas „Knygnešio byla“, pagal kurį, turėję galimybę rūpimas detales išsiaiškinti spaudos konferencijoje, moksleiviai turėjo parašyti reportažą iš praeities XXI a. laikraščio skaitytojui. Knygnešės Agotos vaidmenį siužete atlikusi bibliotekininkė Kristina Tučinskaitė žiūrovus nukelia į 1898-ųjų žiemą, knygnešystės laikus, tačiau siužetas parodytas be garso, tad jau moksleivių užduotis buvo pateikti savo išmonę ir kūrybiškai nupasakoti, kas, kaip, kodėl vyko. Nors apdovanotos buvo visos penkios reportažą kūrusios komandos, bet komisijos uždavinys – išrinkti tris labiausiai išsiskyrusius darbus. Tokiais išrinkti Lukšių Vinco Grybo gimnazijos komandos, „Žiburio“ gimnazijos antrosios komandos bei Griškabūdžio gimnazijos komandos reportažai. Darbus vertino ir vietinių laikraščių atstovai, ir D. Radzevičius, ir svečiuose lankęsis žurnalistas, buvęs Seimo narys Vytautas Kvietkauskas. Savo buvimu renginį papuošė ir žurnalistas, rašytojas Vytautas Žeimantas.
Arūnė iš Griškabūdžio:
