Įgimtas estetikos pojūtis ir didelė aistra dekoravimui kiekvieną Evelinos Starinskienės rengiamą šventę paverčia mažu stebuklu – stulbinantys spalvų deriniai ir iki smulkmenų apgalvotos detalės sukuria išties magišką atmosferą. Moteris su šypsena prasitaria, kad jos galvoje jau gimusios bent keturių artėjančių švenčių vizijos, o kai kurios puošybos idėjos užklumpa net sapnuose.

 

Pasak E. Starinskienės, polinkis aplink save kurti grožį atėjo iš vaikystės. Ūkininko Beniaus ir tautodailininkės, poetės Ritos Mockeliūnų šeimoje gimusi mergaitė užaugo mamos išpuoselėtuose namuose, kurie nuo pat mažų dienų jai tapo didele vertybe.

„Mano vaikystė buvo labai nuostabi. Namuose visada mačiau estetiką, jie niekada nebuvo perkrauti, pompastiški. Prisimenu, jog gimtadienius puošdavo mamos pagamintos dekoracijos ir iškepti tortai. Būdama maža svajojau, kad kai turėsiu savo namus, kuriuose bus didelis stalas, sėdėsime prie jo taip, kaip pas mamą. Su ja kartais juokiamės, kad nuo genų nepabėgsim“, – pasakoja moteris.

Sukūrus šeimą vaikystės svajonės išsipildė – pirmuosius stalus moteris papuošė būtent savo atžalų gimtadienių progomis. Anot Evelinos, šeima jai yra didžiausia dovana, pats brangiausias turtas, todėl betarpiškas artimųjų palaikymas tapo pagrindiniu kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Pašnekovės teigimu, jauki šventė nereikalauja gausybės įmantrių patiekalų, šilumą sukuria estetiška aplinka, ypač tuomet, kai puošybos detalės įgauna tam tikrą prasmę.

„Ruošdami dukters septynioliktą gimtadienį nusprendėme, kad vyraus pelenų rožės spalva. Mergaitė asocijuojasi su rože, ji tarsi mažas gėlės žiedelis. Su dukra turime posakį – myliu iki mėnulio ir atgal, todėl kambario kampe švietė iš baliono padarytas mėnulis“, – kalba Evelina.


Pasak Evelinos Starinskienės, puikiomis dekoracijomis gali tapti net patys paprasčiausi dalykai. Vos per dieną suruoštas Helovino stalas buvo papuoštas juodais dažais nupurkštomis medžio šakomis, moliūgais ir daržą sergėjusiomis varnų skulptūrėlėmis. Asmeninio archyvo nuotr.

Nors puošybos idėjos gimsta lengvai ir greitai, tačiau pasiruošimas rimtesnei šventei pareikalauja nemažai laiko. Moteris juokauja, jog dėl didelio perfekcionizmo tam tikros detalės kartais tenka paieškoti net keletą savaičių, tačiau šis planavimo procesas jai teikia didelį džiaugsmą. Vis dėlto bėgant laikui namuose prisikaupė daug dekoro elementų – įvairių padėklų, žvakių, staltiesėlių, todėl pasitelkus fantaziją spontaniškai gimusias mintis pavyksta įgyvendinti ir per vieną dieną.

„Helovino išvakarėse vaikai prakalbo apie vakarėlį. Galvoju, turiu juodas servetėles, juodas lėkštes, juodus rėmelius žvakėms, pas kaimyną medis nupjautas ir ten yra šakų, o sode stovi vasarą braškes saugančios varnų statulėlės. Greitai nuvažiavau nusipirkti juodų purškiamų dažų, nubėgau pas kaimyną, pasiprašiau šakų, jas nudažiau. Viską sudėjus ant stalo išėjo įspūdingas reginys! Draugė žiūrėdama į varną juokėsi, kad net girdi, kaip ji karksi“, – su šypsena prisimena moteris.

Ilgametis įdirbis suformavo savitą puošybos braižą, sukūrė tradicijas ir subūrė šaunią pagalbininkų komandą. Beveik kiekvieną E. Starinskienės suruoštą stalą puošia ant mažų molbertų išdėstyti, paveiksliukais ištapyti sausainėliai, tapę dekoratorės skiriamuoju ženklu. Moteris juokauja, jog šių sausainių skonis šeimai jau spėjo šiek tiek pabosti, o juos ne vienus metus kepanti konditerė vaikų gimtadienių datas išmoko atmintinai. Neatsiejamais švenčių akcentais tapo ir bumbulais papuošti tortai bei specialiai pagaminti smeigtukai.

Idėjomis ir patarimais Evelina mielai pasidalina su kitomis estetikos ieškančiomis moterimis. Nors iš pradžių viešojoje erdvėje dalintis savo darbų nuotraukomis buvo nedrąsu, tačiau moteris įveikė baimes ir sulaukė  pelnyto dėmesio – dabar daugelis bendraminčių E. Starinskienės braižą atpažįsta net ir nematydamos darbo autorės pavardės. Anot kraštietės, dalintis mintimis ir semtis įkvėpimo iš kitų moterų yra sveikintinas dalykas, tačiau labai svarbu neperžengti ribos ir neprarasti savo savitumo bei stiliaus.

„Mama sako, jog laimingi esame ne tada, kai džiaugiamės, o tada, kai džiaugsmas vienišas nebūna. Kodėl nepasidalinus gražiais dalykais? Seku ir kitas dekoratores, bet niekada aklai nekopijuoju. Prieš Kalėdas pamačiau labai gražų vainiką, norėjau tokio ant savo šventinio stalo, todėl parašiau dekoratorei žinutę ir atsiklausiau, ar galiu pasinaudoti jos mintimi. Sakė, valio, pirmyn – tada ir man dūšioje gera, nes idėjos nepavogiau. Sakoma, kad geriausia daugyba yra dalyba. Kai daliniesi, labai daug gauni. Dalintis reikia, bet visi turime mokėti atsirinkti ir nepasiimti per daug. Būna nemalonu, kai kelių dekoratorių darbuose matai identišką braižą“, – įžvalgomis dalijasi moteris.

Ne vieną savo talentu sužavėjusios šakietės darbais kol kas džiaugiasi tik patys artimiausi žmonės. Paklausta, ar neplanuoja savo hobio perkelti į kitą lygmenį ir pradėti kurti verslą, E. Starinskienė tikina, jog viskam turi ateiti savas laikas.

„Yra posakis, kad mintys yra materialios ir svajoti reikia labai atsargiai, nes svajonės pildosi. Aš taip ir gyvenu, turiu savo mintis, vizijas, bet kol kas tai tik mano labai didelis pomėgis. Kiekvienam dalykui ateina savas laikas, o kol tu jautiesi, kad tau užtenka to, ką darai, vadinasi, save realizuoji. Kol auga vaikai, stengiuosi visą save atiduoti šeimai. O kas čia žino, kai vaikai užaugs, gal...“ – svarsto pašnekovė.

Agnė Kereišiūtė