Sūduvos istorija ir argentinietiškas tango, tradicinės rugiapjūtės apeigos ir svingo erą simbolizuojantis porinis čarlstonas, saulę palydintys ir pasitinkantys naktišokiai, įsukantys į, regis, visai kitą pasaulį, valdomą užburiančios muzikos, įvairių tautų ir lietuviško folkloro harmonijos. Štai toks gyvenimas praėjusią savaitę virė Lekėčių mokykloje-daugiafunkciame centre – čia vyko  XIX Tarptautinė tradicinių šokių stovykla.

Stovyklos dažniausiai asocijuojasi su vaikais – jų klegesio netrūko ir šioje, tačiau į Lekėčius atžalos atvyko kaip tėvų ar senelių palydovai. Gali būti, jog kai kurie mažieji dalyviai pasaulį išvydo  būtent dėl šokio magijos, mat 19-ąjį kartą vykstančioje stovykloje per tuos metus ne kartą įsižiebė meilė, kaip juokiasi renginio iniciatorė,  etnomuzikologė, etnochoreologė dr. Dalia Urbanavičienė, „susiženijo ne viena pora“.

„Turime fanų, kurie nuolat dalyvauja. Matau, kaip auga šeimos. Pavyzdžiui, čia laksto septynmetis berniukas, pirmoji jo stovykla buvo Zypliuose, 2015 m. Tada jam buvo 19 dienų“, – su šypsena pasakoja moteris.  

Kelis šimtus įvairaus amžiaus tradicinių šokių entuziastų pritraukiančią stovyklą organizuoja Lietuvių etninės kultūros draugijos Vilniuje įkurtas Tradicinių šokių klubas, šiemet švenčiantis savo 20-ąjį jubiliejų. Klubo nariai šokiams atsideda kiekvieną ketvirtadienio vakarą, na, o pasekę latvių ir estų pavyzdžiu, 2004 m. jie surengė pirmąją stovyklą, skirtą  ir muzikavimui, tradicinių amatų mokymams, istorijai, kultūrai.

„Stovyklos pagrindinis principas yra toks, kad ji keliauja, kiekvienais metais vyksta skirtingoje vietoje. Atsiranda ir šviečiamasis elementas – dalyviai supažindinami su tuo regionu, vietos tradicijomis, šalia šokių pamokų vyksta mokymai ir paskaitos“, – sako draugijai ir klubui vadovaujanti D. Urbanavičienė.

Tad šiemet, minint Sūduvos metus, stovyklą buvo nuspręsta organizuoti mūsų krašte. Renginio dalyviai tyrinėjo Sūduvos istorinę raidą, susipažino su sūduvių tradicine muzika, tautiniu kostiumu, dainomis, padavimais, choreografiniu palikimu, apeigomis. Neapsieita ir be mūsų krašto amatų – šalia mokyklos įsikūrusiame amatininkų kaimelyje buvo galima sutikti  Lekėčių bendruomenės moterų klubo nares, stovyklautojus kvietusias nusipinti talismanus, augalais dažyti audinius, gaminti jiems puošti skirtus antspaudus.

Visgi šie užsiėmimai buvo tik intarpai tarp stovyklos esminės veiklos – šokio. Į parketu tapusią mokyklos sporto salę susirinkę entuziastai sukosi  valso, fokstroto, polkos, argentinietiško tango, porinio čarlstono ir senų gerų liaudiškų šokių ritmu – jų subtilybių šokėjus mokė čia atvykę profesionalai.

„Žmonės turi pradėti šokti sau, savo malonumui. Senovėje šokiai vyko nuo pat sutemų iki saulės patekėjimo. Skirtumas tarp tarpukario tradicijos ir mūsų yra toks, kad anksčiau buvo siauresnės bendruomenės, pavyzdžiui, jie neįsileisdavo paauglių, kol šie nebūdavo „įrašomi“  į bernus ir mergas. O dabar gali ateiti visi, turime ir užsieniečių. Mūsų repertuaras labai platus, per vakaronę dažniausiai nekartojame nė vieno šokio. Čia grįžo senas dalykas – varžybos tarp muzikantų ir šokėjų, kas ilgiau išvers. Šokėjams ir muzikantams atsibosta tą patį kartoti, tad jie pradeda improvizuoti. Atsiranda įvairiausi apsukimai, ištrepsėjimai –  žmonės pasiduoda natūraliam polėkiui“, – džiaugiasi Dalia.

Pasak moters, vienas iš stovyklos tikslų  yra skatinti žmones įsitraukti į tradicinių šokių, kaip socialinio reiškinio, judėjimą.

„Gaila, kad šis reiškinys mažai ištyrinėtas, tačiau akivaizdu, kad  labai daug žmonių šokyje susibendrauja, susipažįsta, užgimsta jausmai. Žmonės šoka ir susišoka. Per šokį pajauti žmogų, ar tavo, ar ne tavo. Kai pasidomi senaisiais papročiais, pamatai, kad protėviai už stalų nesėdėdavo. Jie daug dainuodavo, šokdavo, iš tikro buvo labai daug veiksmo. XIX a. Teodoras Narbutas rašė – darbymetis, rugiapjūtė, valstiečiai pavargę, visą dieną pjauna, bet dainuoja, o vakare eina šokti – pamiega dvi valandas ir vėl. Kaip jie ištveria? Žmonės šoka ir atsiranda antrinis kvėpavimas, jie atsigauna“, – teigia humanitarinių mokslų daktarė.

Tradicinių šokių socialinių funkcijų išsaugojimo patirtis, klubų judėjimai pretenduoja atsidurti ir UNECSO nematerialaus kultūros paveldo registre.

„Tokių klubų Lietuvoje yra nemažai. Prasidėjo naktišokių tradicijos atgijimas“, – sako D. Urbanavičienė, kviesdama šokio magijai atsiduoti ir zanavykus, mat šiemet mūsų krašte vykusi stovykla itin didelio vietinių susidomėjimo nesulaukė.