Vienos parodos gimsta iš asmeninių kūrėjų ambicijų ar noro ištransliuoti tam tikrą žinutę, o kitos… jos gimsta netikėtai arba netyčia, beveik kaip toj pasakoj „Lydekai paliepus, man panorėjus“… Jaukus šeštadienio vakaras prie Vaiguvos upės-gatvės subūrė daugiausia tuos, kurie pažįsta bemaž kiekvieną Plokščių kampelį nuo žemės. O kaip šis Nemuno apkabintas miestelis atrodo iš paukščio skrydžio? Dariaus Pavalkio fotografijų paroda „17 kilometrų Nemunu…“ būtent ir atskleidė šią paslaptį.

Lauko galerija prie upės-gatvės, sako patys plokštiečiai, tarsi koks magnetas traukia menininkus ir meną. Iš to, žinoma, laimi ir čia užsukusieji. Be meno ir kultūros nustygti vietoje labiausiai negali Vitas Daniliauskas. Nors pats ne menininkas, bet visas „prie meno“. Jis ir yra pagrindinis parodų variklis ir gazas. Žinoma, be bendraminčių komandos, geranoriškai nusiteikusių aktyvių bendruomenės narių, idėjos būtų kur kas sunkiau realizuojamos, todėl kai talkina Zigmas Sederevičius, buvusi ilgametė seniūnė Laimutė Miliūnienė, vietinės žemės ūkio bendrovės neatsisako finansiškai paremti – renginys įvyksta. Betarpiškas, jaukus ir savotiškai svarbus Plokščių metraštininkams.

Pasigedote paties fotografijų autoriaus? Na, tiesą sakant, daugiau nei dešimtmetį kasdien fotoaparatu rajono gyvenimą laikraščio skaitytojams fiksuojantis Darius Pavalkis ir pats labai ilgai nežinojo, į kokią aferą neria: „Čia net ne paroda, o pagalbos prašymas. Paklaustas, ar turiu droną, buvau paprašytas pafotografuoti Nemuną – padaryti keletą nuotraukų ir viskas!“ Sutiko. O kai patį pakvietė į darbų parodos atidarymą, nustebo, bet liaudis seniai žino, kad iš balos retai kada sausas išbrendi.


Daugiau nei dešimtmetį rajono gyvenimą pro fotoobjektyvą stebintis Darius Pavalkis, šįkart darydamas draugišką paslaugą net nesitikėjo atsidursiąs savo paties fotografijų parodos atidaryme. V. Venslovaičio nuotr.

„Kiek žinau, Vitas Daniliauskas seniai svajojo turėti tokių nuotraukų ciklą, džiaugiuosi, jei galėjau prisidėti prie šios svajonės įgyvendinimo“, – parodos atidarymo metu kalbėjo autorius.

Buvusi seniūnė L. Miliūnienė atskleidžia ir daugiau detalių, kaip gimė šios parodos idėja.

„Rengdami parodą apie Plokščių istoriją, supratome, kad mums trūksta Nemuno fotografijų. Juk Nemunas driekiasi per visą seniūnijos teritoriją, mes jo niekaip negalime peršokti, tik perplaukti, bet ir valčių nebeliko… Tas Nemunas mus ir džiugina, o kartais ir netikėtumų iškrečia, bet jis kasmet mus ko nors išmoko. Pirmąsias nuotraukas iš paukščio skrydžio plokštiečiai pamatė po vieno dviračių žygio ir negalėjo tais vaizdais atsigrožėti. Nusprendėme, kad laikas ir kitiems parodyti, kaip atrodo ši upė ir visa seniūnija kitu rakursu, iš dangaus“, – kalbėjo L. Miliūnienė.

Ir tikrai dar prieš oficialųjį parodos atidarymą žmonės įdėmiai tyrinėjo fotografijas. Iš viso jų –  24. Kas ieškojo savos ar močiutės trobos, kas stebėjosi, kokiais gražiais ornamentais vėjo išguldyti javai, kas pavymui padejavo, kad grožis grožiu, bet „ūkininkams koks nuostolis“… Užfiksuotos akimirkos, kurių paprastai telefonu nesugaudysi, – įspūdingas saulėtekis virš upių tėvo ar upe plaukianti Raketa, tingiai poilsiavietėje saule besimėgaujantys žmonės... Lyg ir kasdienis Plokščių gyvenimas, bet iš paukščio skrydžio jis tartum tapybiškesnis ar romantiškesnis.

Nebuvusiems – raginimas užsukti. Pasimėgauti besibaigiančios vasaros trupiniais. Pabraidyti po upę arba paskraidyti virš Nemuno. Kad ir netiesiogiai.

Lina Morkūnienė