Dvyliktasis pleneras sukvietė dvylika menininkų iš mūsų krašto, kitų Lietuvos kampelių, tolimesnio ir artimesnio užsienio: turtingas „miksas“ iš jaunystės ir patyrimo, gaivališkumo ir gilios gyvenimiškos filosofijos. A. Starkausko nuotr.
Plenero variklis ir projekto vadovė Aurelija Papievienė prisipažįsta, kad jau sunku suskaičiuoti, kelintą kartą vietiniai ir kviestiniai menininkai susitinka viename ar kitame rajono kampelyje bendrai kūrybai.
„Tikriausiai tai dvyliktasis pleneras, nes viskas prasidėjo 1998 metais, o susitinkame kas dvejus metus, nebent ištinka pandemija“, – kalba A. Papievienė ir prasitaria, kad kiekvienam plenerui norisi suteikti gylio, prasmės.
Todėl minint Sūduvos metus lyg ir savaime atsigręžiama į iš mūsų krašto kilusius meno ir kultūros žmones. Būtent tokia tema dailininkams ir teko improvizuoti. Kiekvienas išsirinko po dvi asmenybes, gavo Šakių viešosios bibliotekos komandos paruoštas jų svarbiausių gyvenimo ir kūrybos faktų santraukas ir kibo į darbus. Mūsų krašto šviesuolių sąrašas pasirodė netrumpas ir, reikia pripažinti, ne visi vardai iškart kelia asociacijų.
„Taip, užduotis ne iš lengvųjų, ypač svečiams iš užsienio, – pritaria ir pati idėjos sumanytoja A. Papievienė, – bet tikėjau dailininkų išradingumu, žinojau, kad jie atras netikėtų rakursų.“
Daug kam pasirodė, kad reikės tapyti žymių kraštiečių portretus, bet sumanymas buvo kitas – improvizacija.
Mūsų kraštas turtingas talentingų žmonių, todėl sąraše gali rasti ir bendrinės kalbos tėvą Joną Jablonskį, ir fotomenininką Rimaldą Vikšraitį, aktorę Ireną Kriauzaitę, nuo Lekėčių kilusią poetę Gražiną Tulauskaitę ar Sudarge šaknų turintį amerikiečių rašytoją Džeromą Davidą Selindžerį, ir dar daugelį kitų mums svarbių vardų. Pavyzdžiui, geras šakiečių menininkų draugas iš Goldapo Zbignevas Mierunskis jau atvyko „paruošęs namų darbus“, interneto platybėse prisirinkęs medžiagos, šakietė tapytoja Lolita Rūgytė nėrė į kūrybą per asmeninį santykį, o kiti jų kolegos tiesiog pasidavė savotiškai aferai remdamiesi vien savo fantazija ir pateikta medžiaga. Be plenero senbuvių L. Rūgytės, Algimanto ir Audronės Vorevičių, Valentino Antanavičiaus, Jono Daniliausko, Z. Mierunskio buvo ir naujokų – šakietė tapytoja Indrė Siaurusevičiūtė, šiaulietė Odeta Pamerneckaitė, latvės – Veronika Plaude ir Dace Matisone bei svečiai iš Sakartvelo Ekatarine Tsintsadze ir Ramaz Kazishvili. Turtingas „miksas“ iš jaunystės ir patyrimo, gaivališkumo ir gilios gyvenimiškos filosofijos.
Stabteli tik pasisveikinti su V. Antanavičiumi, o išeini praturtėjęs egzistencinėmis įžvalgomis, patyręs ekskursą apie džiazą, paklaidžiojęs labai įdomiais ir lemtingais paties menininko gyvenimo biografijos labirintais. Toks paprastas gali būti tik labai didis žmogus.
Šalia jo jaukiame kūrybiniame chaose sukasi I. Siaurusevičiūtė, mėgaudamasi ne tik V. Antanavičiaus draugija, bet ir savo debiutu plenere. Asmenybes, sako, pasirinko intuityviai, norėjo moterų, o pasigilinusi, ką ir kaip jos kuria, pajuto, kad rezonuoja gal net labiau, nei tikėjosi.
Beveik visos dvaro ansamblio erdvės knibždėjo kuriančiais menininkais – nuo arklidžių, oficinų iki pat trečiojo pagrindinių rūmų aukšto, o šviesos languose negesdavo net po vidurnakčio, kol koks kilmingas grafas (šiuo atveju Z. Mierunskis) po langeliu žaviai damai (A. Vorevičienei) nesušunka: „Kada gesinsi švieselę? Jau naktelė!“
Plenerai tuo ir žavūs, kalba menininkai, kad senos pažintys praturtėja naujomis, kad vakarais niekas neskaičiuoja valandų dalinantis bendryste. Be to, šios dešimt dienų būna turiningai suplanuotos – apkeliautos gražiausios Sūduvos krašto vietos, aplankytos bažnyčios, parodų ekspozicijos, dvarai ir muziejai. Jau tapo kiekvieno plenero tradicija užsukti pas menui neabejingą Vitą Daniliauską, pasivaikščioti po Plokščius.
Projektas „Sūduvos atminties langai“, kurio viena iš dalių yra pleneras „Kalbanti žemė“, finansuojamas iš Lietuvos kultūros tarybos „Tolygios kultūrinės raidos“ programos, prisidedant savivaldybei ir rėmėjams – šįkart svetingai plenero dalyvius pasitiko UAB „Gulbelė“ ir Arūnas Tarnauskas.
Šeštadienį visi laukiami tarptautinio dailininkų plenero „Kalbanti žemė“ darbų parodos atidaryme Zyplių dvare, o nespėjusiems teks sekti rajono kultūrinę programą, nes paroda keliaus. Plenero įspūdžiai, žadama, dar iki Naujųjų metų suguls į leidinį.
„Kalbanti žemė“ – išties talpi sąvoka, nes su žeme siejasi paprasti ir pastovūs dalykai, visada tikri. Iš jos, matyt, ir kyla ta didelė kūrybos galia. Dešimt dienų ir naktų ant svetingos zanavykų žemės susirinkę menininkai kas dvejus metus palieka pėdsaką ir viltį dar ir dar kartą pasimatyti.
Lina Morkūnienė