Žvirgždaičiuose vasaros atostogas leidžianti Justė Januševičiūtė visus norinčius išmokti žaliavalgystės paslapčių jau kelintą kartą kviečia į maisto ruošimo kursus. Po pirmųjų sėkmingų užsiėmimų draugų būryje vis daugiau smalsuolių renkasi į žaliavalgystės kursus ir jų dėka iš naujo pažvelgia į maistą bei jo ruošą.

 

 

Žaliavalgystės principas – valgyti maistą, kuris pagamintas jo termiškai neapdorojus. Didžiausia leidžiama temperatūra, kurioje paruošti produktai nepraranda svarbiausių maistinių savybių, yra vos 42 laipsniai. Priešingai nei daugelis mano, žaliavalgiai nėra nei vegetarai, nei veganai. Jų racione leidžiama tiek mėsa, tiek kiti gyvulinės kilmės produktai. Svarbiausia, jog būtų laikomasi principo valgyti šviežią neapdorotą maistą. Kai maistas neapdorojamas aukšta temperatūra, jame išsaugomos veiklios maistinės medžiagos, nesunaikinami enzimai bei fermentai, vitaminai ir kitos naudingos medžiagos, esančios maisto produktuose. Taip pat nesukuriami toksiški ar sunkiai pasisavinami junginiai. Šios mitybos raciono pagrindą sudaro vaisiai, daržovės, grūdai, sėklos, daiginti ankštiniai, mirkyti arba sausi riešutai.

Kaip pasakojo jau kurį laiką žaliavalgystę propaguojanti Justė, svarbu atsižvelgti į produktų sezoniškumą. Ji valgo pirmiausia tai, kas auga darže, sode ar net kieme – į tipišką žaliąjį kokteilį ji deda tokių lauko žolių kaip pienės, dilgėlės, balandos, žliūgės, taip pat morkų ir burokėlių lapus. Justė pasakojo, jog tie produktai, kurie auga po žeme, yra skirti po žeme gyvenantiems organizmams, o mums skirta tai, kas auga ant žemės. Tačiau žaliavalgystė – ne salotos lapo graužimas. Anot merginos, iš augalinio maisto galima padaryti viską ir išgauti pačius įvairiausius skonius, net ir mėsos patiekalų atitikmenis. Ką jau kalbėti apie desertus. „Už juos nieko nėra skanesnio!“ – tikino ji.

Paklausta, kaip kilo mintis iš esmės pakeisti savo mitybos įpročius, Justė pasakojo, kad žaliavalgyste ėmė domėtis praėjusią žiemą, kai rado apie tai informacijos ir buvo pradėtos leisti knygos šia tema. „Labai norėjau gaminti, viskas buvo įdomu, bet pati nevaliojau suvalgyti. Tada įsidarbinau žaliavalgių bare Vilniuje ir ten tris mėnesius dirbau virtuvės šefe“,– pasakojo mergina. Pakeitusi mitybos įpročius, viską, ką žinojo apie maisto gamybą, ji turėjo išmokti iš naujo. Laimei, noro mokytis ir kūrybiškumo jai nepristigo. Nors virtuvę tvarkyti tenka nuolat, o kasdien naudojant kokteilinę jau ne vieną kartą teko ją keisti nauja, žaliavalgystės Justė neišsižada. Kitas jos darbas, prasidėsiantis rudenį, ir vėl bus susijęs su žaliavalgyste. Justė gilinsis į gydomąją mitybą.

Dirbdama Vilniuje Justė sukaupė nemažai kursų vedimo patirties, nes tekdavo vadovauti žaliavalgių kursams, jiems iš anksto pasiruošti. Liepos mėnesį ji ir Žvirgždaičiuose surengė jau kelis žaliojo maisto ruošimo užsiėmimus. „Kai pirmą kartą dariau kursus, kviečiau savo pažįstamus, nes visiems buvo įdomu pamatyti, ką aš valgau“, - pasakojo Justė. Dabar norinčių dalyvauti kursuose daugėja. Dažniausiai užtenka paragauti žaliojo maisto ir žmonės įsitikina, jog jis skanus, sveikas, greitai ir lengvai pagaminamas. Vis dėlto yra tokių, kuriems žaliavalgystė atrodo atstumianti. To priežastis – greičiausiai baimė ragauti kiek neįprastą maistą. Pati Justė prisiminė, kaip žaliavalgių bare Vilniuje, kuriame ji dirbo, apsilankė pusseserė. „Ji su tokia baime ragavo patiekalus!“ - juokėsi mergina.

Į Justės rengiamus kursus dabar susirenka smalsuoliai iš viso Šakių rajono. Norinčius išmokti gaminti žaliavalgių patiekalų ir čia pat jų paskanauti mergina kviečia į savo namų kieme esančią jaukią pavėsinę. Jie ne tik sužino naudingos informacijos apie augalinį maistą ir neįprastus, tačiau skanius ir nesunkiai pagaminamus patiekalus, bet ir linksmai pavakaroja.

„Žaliavalgystė yra gyvenimo būdas. Jei norisi gyventi ilgai ir turėti mažai sveikatos problemų ar iš viso jų neturėti, tam žaliavalgystė ir yra“,– apie tokio maisto naudą kalbėjo Justė. Ji sakė, jog valgant daug perdirbto maisto organizmas negauna mikroelementų, vitaminų, virškinimui būtinų fermentų, nes dalis jų žūva maistą apdorojant. Žaliame maiste visa tai yra. Pasak Justės, vasarą, kai visko turime namuose ir žinome, ką ir kaip auginame, būti žaliavalgiu tikrai nesudėtinga ir nekainuoja daugiau negu būti visavalgiu. „Visi galvoja, kad brangu dėl to, jog riešutai labai brangūs, bet jų reikia mažai – saujelės per dieną,”– aiškino Justė. Žiemą didelę raciono dalį sudaro įvarios daigintos sėklos, šakniavaisiai, rauginti kopūstai. Deja, parduotuvėje pakankamai sunku gauti to, ko norėtųsi.

„Nėra, kad šimtu procentu laikausi žaliavalgystės teorijų – tai jau būtų fanatizmas“,– kalbėjo Justė. Aklai sekančių žalios mitybos taisykles apskritai nėra daug, tačiau atsiranda vis gausesnis būrys žmonių, kurie į savo racioną įtraukia augalinio maisto, domisi jo nauda. Pasak merginos, to užtenka pajausti teigiamą efektą organizmui. Pavyzdžiui, kasdien geriant žaliąjį kokteilį, paskaistėja oda, padaugėja energijos, kai kurie žmonės daugiau nieko nekeisdami savo racione per mėnesį atsikrato kelių kilogramų svorio. Norintiems išmėginti grynai augalinį maistą, Justė siūlo pradėti būtent nuo žalio kokteilio.

Žaliavalgystės pradininkė – lietuvė Anna Wigmore. Praėjusio amžiaus pradžioje dar būdama vaikas į Jungtines Amerikos Valstijas ji emigravo kaip Ona Varapickaitė. Gyvendama JAV ji tapo gyduole ir natūropate, neapdoroto, gyvo maisto bei želmenų sulčių vartojimo pradininke pasaulyje. Jos teigimu, šiais produktais žmonės gali ne tik maitintis, bet ir gydytis.

Žaliavalgystės idėjos pasklido jau visame pasaulyje, tačiau Lietuvoje tai pakankamai nauja. Vis dėlto pastaruoju metu žaliavalgystė Lietuvoje sparčiai populiarėja. Didžiuosiuose miestuose veikia jau keli žalio maisto restaranai, jo mėgėjai buriasi į Anna Wigmore klubus ir dalijasi savo idėjomis tarpusavyje bei skleidžia jas kitiems. Daug informacijos galima rasti įvairiuose žaliavalgystei skirtuose internetiniuose puslapiuose.