Pirmadienio rytą Šakius apskriejo netikėta žinia – su šautine žaizda krūtinėje rastas negyvas Šakių parapijos klebonas kun. Sigitas Matusevičius, mūsų krašte tarnystę Dievui ir žmonėms ėjęs nuo 1992 – ųjų. Dvi dienas Su mylimu dvasininku parapijiečiai atsisveikino Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Amžinojo poilsio kunigas atgulė šeimos kape Vilkaviškyje.

 

 

Nuo sekmadienio ryto Vilkaviškio vyskupas, Šakių dekanato kunigai ir parapijiečiai su nerimu laukė žinių apie Šakių kleboną S. Matusevičių, meldėsi, kad jis atsirastų sveikas ir gyvas. Deja, pirmadienio ryte, apie 10 val. 48 min., policijos pareigūnai gavo pranešimą apie Pakalniškių kaime (Gelgaudiškio seniūnija), Nemuno pakrantėje  paliktą įtarimų sukėlusį automobilį. Jame ir buvo rastas galimai iš legaliai savigynai išduoto pistoleto nusišovusio dvasininko kūnas.

Šeštadienio vakare, apie 20 val., iš namų automobiliu „Nissan“ išvykęs kunigas S. Matusevičius žadėjo greitai grįžti, todėl neėmė net telefono. Kadangi jis dažnai lankydavo sergančius parapijiečius, toks staigus išvykimas niekam blogų įtarimų  nesukėlė. Ilgai negrįžtančio klebono mėgino ieškoti vikaras, tačiau jo pastangos buvo bevaisės. Kai dvasininkas negrįžo ir į sekmadienio pamaldas, nerimo apimti parapijiečiai pradėjo jo intensyviai ieškoti, apvažiavo visą rajoną, apskambino artimuosius, galiausiai pagalbos kreiptasi į policijos pareigūnus ir pasienio tarnybą. Kadangi oro sąlygos tądien neleido į orą pakelti pasienio sraigtasparnių, jais dingusio be žinios dvasininko ketinta ieškoti pirmadienį.

Žinią apie visų gerbiamo klebono mirtį tikintieji sutiko labai skaudžiai. Ji akimirksniu apskriejo parapijiečius. Pasak jų, S. Matusevičius buvo geros širdies, mokėjo užjausti, išklausyti, todėl visi jį labai mylėjo. Rodos dar taip neseniai, per praėjusiųjų metų Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmes ir parapijos globėjo Šv. Jono Krikštytojo atlaidus pilnut pilnutėlėje bažnyčioje ilga eilė išsirikiavo priešais altorių - visi džiaugsmingai sveikino dvasininką su 25-ąja kunigystės metų sukaktimi.  Tada dekanas kan. Donatas Jasulaitis įteikė kunigui S. Matusevičiui net iš paties Vatikano atsiųstą dovaną - Popiežiaus Pranciškaus Apaštalinį palaiminimą, pabrėždamas, kad  25 - eri metai – sidabrinė kunigystė – tai labai brandus kunigo amžius.

Kai kalbinome dvasininką jo asmeninio 50 metų Jubiliejaus proga, jis Šakių parapijoje kunigavo jau dešimtus metus ir prisipažino, kad ši sukaktis jam svarbesnė nei asmeninis Jubiliejus. „Kunigystė – tai ne tik pašaukimas. Tai - gyvenimo būdas. Tai – nepaprastai didelė pareiga“, - tvirtino S. Matusevičius. Gimęs ir užaugęs katalikiškoje, labai religingoje šeimoje, jis nuo mažų dienų lankė bažnyčią ir buvo auklėjamas tikėjimo dvasia. Tuomet būsimo kunigo tėvas – Vilkaviškio bažnyčios zakristijonas pratino savo sūnų patarnauti Šv. Mišioms, nuvalyti dulkes, sutvarkyti kilimus ir atlikti daugybę kitokių darbų. „Bažnyčia man buvo antrieji namai, - tuomet prisiminė  kunigas, kalbėdamas apie savo vaikystę ir jaunystę. – Sovietmečiu, kai buvo draudžiamas tikėjimas ir skatinamas ateizmas, tai buvo didelis iššūkis visai šeimai. Saugumas sekdavo ir kviesdavosi į KGB štabą, tačiau niekas negalėjo palaužti krikščioniško idealizmo.“

Giedojimas bažnyčios jaunimo chore, dalyvavimas tuo metu draudžiamose piligriminėse eisenose į Šiluvą ir Tytuvėnus, pažintis su klebonu Juozu Preikšu, vėliau tapusiu vyskupu, kuris kėlė didelį  įspūdį ir buvo jam, kaip tada pasakojo S. Matusevičius, gyvas krikščioniškos tarnystės pavyzdys, vis labiau ir labiau artinantis prie minties apie kunigo kelio pasirinkimą. „Nuo mažens mačiau kunigų gyvenimą ir jis buvo labai priimtinas, - tada prisiminė dvasininkas. - Kybartuose tuomet kunigavęs Sigitas Tamkevičius (šiandien jis - Kauno arkivyskupas metropolitas) sakė ugningus tikėjimo pamokslus, kvietė į rekolekcijas. Čia rinkosi jauni žmonės - tikėjimo bendraminčiai iš visos Lietuvos.“ Tai ir padėjo pamatus jo tolimesnio gyvenimo kelio pasirinkimui. Baigdamas tarnybą sovietinėje armijoje S. Matusevičius vis dažniau galvojo apie kunigystę, o grįžęs galutinai apsisprendė ir 1984 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Po penkerių metų jis buvo įšventintas į kunigus ir savo pirmąsias Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio Šv. Kryžiaus bažnyčioje.

Įspūdingiausias S. Matusevičiaus kunigystės laikotarpis, kaip jis pats teigė, prasidėjo Atgimimo metais. „Buvo toks pakilimas, atsivertimo į tikėjimą metas, toks laisvės pojūtis ir Dievo ieškojimas, kad kunigai neapsidirbdavo, - kadaise prisiminimais dalijosi klebonas. – Bažnyčios buvo pilnos žmonių. Nespėjom krikštyti ir teikti Pirmosios Komunijos sakramentų, kunigai buvo kviečiami mokyti tikėjimo mokyklose, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Iš tiesų nieko nėra nuostabiau, kaip žmogaus susitaikymas su Dievu, jo ieškojimas ir radimas.“ S. Matusevičius kalbėjo, kad jį visada jaudino žmonių atsivėrimas. Jis buvo laimingas matydamas, kaip žmonės iš pagrindų keitė savo gyvenimą, ėjo Pirmosios išpažinties ir grįžo prie Dievo.

Nuo 2002 metų Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijoje klebonavęs S. Matusevičius „buvo draugiškas, pareigingas ir Dievui bei Bažnyčiai atsidavęs dvasininkas. Nors mums nėra žinomos visos jo tragiškos mirties aplinkybės bei priežastys, bet žinome, kad kunigas Sigitas sirgo lėtine depresijos forma, ir apgailestaujame, kad liga galėjo daryti stiprią įtaką paskutiniams jo žemiškojo gyvenimo žingsniams, – rašoma Vilkaviškio vyskupijos kurijos pranešime. – Žinodami, kad Viešpats, vienintelis teisėjas kartu ir gailestingasis Viešpats, galiausiai vertins kiekvieno iš mūsų likimą, tad Jam nuoširdžioje maldoje paveskime mirusį dvasininką.“

Reiškiame gilią užuojautą mirusiojo artimiesiems, giminėms, visiems jį pažinojusiems, Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijos žmonėms.

Amžinąjį atilsį duok mirusiam, Viešpatie!