Daugiau nei 40 metų miškams atidavęs Lekėčių girininkijos girininkas Jonas Albinas Urbanavičius turi ką papasakoti ir apie miško žvėris, miškų sanitarinę būklę. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Pasižvalgyti po Lekėčių miškus pakvietęs Valstybinių miškų urėdijos Šakių regioninio padalinio Lekėčių girininkijos girininkas Jonas Albinas Urbanavičius parodė šimtamečius ąžuolus ir maumedžius.
Su girininku J. A. Urbanavičiumi prie Lekėčių girininkijos susitinkame vieną šiltą žiemos dieną. Sėdame į senutėlę „Nivą“, kuri pasirodė esanti visai nebloga priemonė važiuoti medžių šaknimis išvagotais, vingiuotais miško keliukais. Išlipame Juškų kaime (Kriūkų sen.), pasukame buvusios sodybvietės, kuri ribojasi su Lekėčių girininkijos miškais, link.
Šiandien šioje vietoje likę tik pastatų pamatai, kelios senos obelys. Keturiasdešimt metų miškams atidavęs J. A. Urbanavičius pasakojo, kad į galingus ąžuolus, augančius prie sodybos, atkreipė dėmesį apie 1997 m., kuomet čia buvusi dar Jančių girininkija, o sodyboje vasaromis gyvendavo ir viena senolė.
Girininko žodžiais, ąžuolai skaičiuoja du šimtmečius, vieno jų kamieno apimtis apačioje – šeši metrai, o ąžuolo amžių išduoda kamieno storis. Anot J. A. Urbanavičiaus, sodyboje pragyveno ne viena žmonių karta.
Trys įspūdingi ąžuolai stovi vienas nuo kito kiek atokiau, tenka užversti galvą – žiemos metu gerai matyti dangaus fone išsikerusios galingos jų šakos. Pasak girininko, medžiai gyvi ir pavasarį sužaliuoja.
„Šis ąžuolas augo greta namo, todėl matosi vienoje šakoje nuo kamino išdegintas tarpas, bet vis tiek šaka gyva“, – rodo J. A. Urbanavičius į vieną tokį išskirtinį savo amžiumi ąžuolą.
Kito galiūno viena kamieno pusė apaugusi stora samana, medis šiek tiek pasviręs, todėl kaupiasi drėgmė, formuojasi samanos.
Palikę senbuvius ąžuolus toliau augti šiandien jau labiau palaukėje, pasineriame gilyn į Lekėčių mišką. Įsikalbame. J. A. Urbanavičius miško takeliais kasdien mina jau nuo aštuoniolikos, gimė Prienų r., Šilavote, mūsų rajone miškuose pradėjo dirbti nuo 1984 m., todėl Lekėčių miškus pažįsta kaip savo kiemą.
Kita sustojimo aikštelė – Juškinės miškas, aukštėlesnėje miško vietoje į viršų stiebiasi keliolika maumedžių. Šie pušinių šeimai priklausantys medžiai rudenį numeta spyglius, o anksti pavasarį šakos pasipuošia gelsvais žiedais. J. A. Urbanavičius tvirtina, kad Jančių girininkijos miškotvarkos medžiagoje rado informacijos, jog šiuo metu išlikusių per dešimt medžių buvo sodinti apie 1863 metus.
„Šitų maumedžių tikrai nenupjausime. Tegul auga tarsi paminklai, jiems pusantro šimto metų“, – pasakoja apie dar vienus miško ilgaamžius girininkas ir priduria, kad maumedis reiklus dirvožemiui – mėgsta derlingą ir drėgną.
Vaikščiojam tarp aukštaūgių, šimtamečių maumedžių, įkvepiam gaivaus oro gurkšnį, o J. A. Urbanavičius tiesia ranką ir rodo vietą tolėliau už augančių maumedžių, kur kasmet rudenį atvažiuoja ir pintinėmis renka šilbaravykius.
Šiandien šioje vietoje likę tik pastatų pamatai, kelios senos obelys. Keturiasdešimt metų miškams atidavęs J. A. Urbanavičius pasakojo, kad į galingus ąžuolus, augančius prie sodybos, atkreipė dėmesį apie 1997 m., kuomet čia buvusi dar Jančių girininkija, o sodyboje vasaromis gyvendavo ir viena senolė.
Girininko žodžiais, ąžuolai skaičiuoja du šimtmečius, vieno jų kamieno apimtis apačioje – šeši metrai, o ąžuolo amžių išduoda kamieno storis. Anot J. A. Urbanavičiaus, sodyboje pragyveno ne viena žmonių karta.
Trys įspūdingi ąžuolai stovi vienas nuo kito kiek atokiau, tenka užversti galvą – žiemos metu gerai matyti dangaus fone išsikerusios galingos jų šakos. Pasak girininko, medžiai gyvi ir pavasarį sužaliuoja.
„Šis ąžuolas augo greta namo, todėl matosi vienoje šakoje nuo kamino išdegintas tarpas, bet vis tiek šaka gyva“, – rodo J. A. Urbanavičius į vieną tokį išskirtinį savo amžiumi ąžuolą.
Kito galiūno viena kamieno pusė apaugusi stora samana, medis šiek tiek pasviręs, todėl kaupiasi drėgmė, formuojasi samanos.
Palikę senbuvius ąžuolus toliau augti šiandien jau labiau palaukėje, pasineriame gilyn į Lekėčių mišką. Įsikalbame. J. A. Urbanavičius miško takeliais kasdien mina jau nuo aštuoniolikos, gimė Prienų r., Šilavote, mūsų rajone miškuose pradėjo dirbti nuo 1984 m., todėl Lekėčių miškus pažįsta kaip savo kiemą.
Kita sustojimo aikštelė – Juškinės miškas, aukštėlesnėje miško vietoje į viršų stiebiasi keliolika maumedžių. Šie pušinių šeimai priklausantys medžiai rudenį numeta spyglius, o anksti pavasarį šakos pasipuošia gelsvais žiedais. J. A. Urbanavičius tvirtina, kad Jančių girininkijos miškotvarkos medžiagoje rado informacijos, jog šiuo metu išlikusių per dešimt medžių buvo sodinti apie 1863 metus.
„Šitų maumedžių tikrai nenupjausime. Tegul auga tarsi paminklai, jiems pusantro šimto metų“, – pasakoja apie dar vienus miško ilgaamžius girininkas ir priduria, kad maumedis reiklus dirvožemiui – mėgsta derlingą ir drėgną.
Vaikščiojam tarp aukštaūgių, šimtamečių maumedžių, įkvepiam gaivaus oro gurkšnį, o J. A. Urbanavičius tiesia ranką ir rodo vietą tolėliau už augančių maumedžių, kur kasmet rudenį atvažiuoja ir pintinėmis renka šilbaravykius.
Ona iš Patamošupių:
