Nuo Motinos dienos iki Vėlinių iš Vilkijos (Kauno raj.) į Pavilkijo (Lekėčių sen.) pusę per Nemuną kelia upės keltas. Kelto paslaugomis žmonės naudojasi keliaudami, vykdami į darbą, pas giminaičius ar kitur.

Nuo Pavilkijo iki prieplaukos apie 300 metrų tenka važiuoti žvyrkeliu.

Šeštadienio popietę keltą išvystame kitoje Nemuno pusėje. Netrukus jis pajuda ir artėja mūsų link. Iš tolo matyti užrašas „Vilkynė“. Tai vienintelis per Nemuną keliantis motorinis keltas Lietuvoje. Nenukrypti nuo kurso jam padeda metalinis lynas, nutiestas dugnu nuo vieno Nemuno kranto į kitą.

Keltui prisišvartavus prie kranto ir keleiviams išlipus ant denio pasitikęs kelto šeimininkas 36 metų Paulius Chadaravičius informuoja, kad vos po penkių minučių jau būsime kitame upės krante.

Įdomi ir kelto atsiradimo istorija. Pauliaus tėvas Romanas Chadaravičius visą gyvenimą dirbo laivininkystėje, o išėjęs į užtarnautą poilsį ėmėsi įgyvendinti svajonę. Taip 2000 m. liepos 17 d. Nemune ties Pavilkiju ir Vilkija atsirado lynais pritvirtintas keltas „Vilkynė“.

„Verslą perėmiau prieš dvejus metus, grįžęs į Lietuvą iš Norvegijos. Aišku, padėdavau tėvui dirbti nuo jaunystės. Pradžioje keltas buvo stumdomas kateriu, dabar varomas dyzeliniu varikliu. Tėvas įsigijo plaukiojančio krano, kuris kasė Nemune žvyrą, pontoną, savo rankomis jį renovavo, ant pagrindo pastatė kabiną. Ant denio dirbame dviese“, – pasakojo kelto šeimininkas Paulius.

Jis patikino, kad plaukiojimas priklauso ir nuo oro sąlygų: jei vanduo pakilęs, krantai tampa per lėkšti, sunku saugiai priplaukti. O jei vėjas pučia iš Vakarų, nuo jūros pusės, banguotumas didelis, keltas smarkiau pasiūbuoja.

Anot pašnekovo, daugumai keliautojų įdomi kelto konstrukcija, kad jo nenuneštų srovė.

„Dažnas keleivis klausia, kaip čia praplaukia laivai. Iš tiesų lyno konstrukcija sugalvota taip, kad, praplaukus keltui ir sustojus krante, metalinė virvė nusileidžia į upės dugną“, – aiškino kelto šeimininkas.

Atplaukus į kitą Nemuno krantą, atsiveria Vilkijos miestelis. Čia kelto kapitonui šnekučiuotis nėra kada. Reikia reguliuoti mašinų įvažiavimą, ant kelto denio užvažiuoja ir motociklininkas. Pasak Pauliaus, į keltą telpa 7–8 lengvieji automobiliai, kelia mikroautobusus, na, dar gal traktorių galima pergabenti, bet sunkiasvores transporto priemones kelti draudžiama.

Persikėlimas per Nemuną mokamas. Kelionė keltu į vieną pusę pėsčiajam kainuoja 0,30, dviratininkui – 0,60 euro; keliantis automobiliu – 4 eurus. Kol kelto kapitonas pardavinėja bilietus, pakalbiname motociklu iš Tauragės keliaujantį Pavilkijo autokroso trasos savininką, VšĮ „Norlin“ prezidentą Vladą Norkų.

„Važiuoju su reikalais, ruošiamės varžyboms. Kadangi kelyje Jurbarkas–Šakiai vyksta remontas ir reikia pravažiuoti septynis šviesoforus, tai pasirinkau šitą kelią. Dažnai keliuosi keltu, nes man patinka šis unikalus patyrimas“, – kalbėjo V. Norkus.

Jauna šeima iš Zapyškio sakė, kad grįžta apžiūrėję Panemunės pilis. Vyriškis svarstė, kad šioje vietoje geriausia būtų pastatyti tiltą. Šeima pripažino, kad keldamiesi keltu, sutaupo apie 60 km kelio.

Kitame krante kalbinta moteris sakė parvykstanti iš laidotuvių Veliuonoje ir važiuoja į Lekėčius, o keltu dažniausiai ji naudojasi tik svarbiais reikalais.

Klausiame kelto šeimininko apie keleivių srautus. P. Chadaravičius pasakoja, kad turistai dažniausiai užplūsta savaitgalį.

„Motociklininkų spūstys būna, kai Jadagoniuose (Kauno raj.) birželio pradžioje būna „Baikerių naktys“ arba Pavilkijo autokroso trasoje vyksta varžybos“, – pasakojo kelto šeimininkas.

Anot Pauliaus, darbo dienomis žmonės per upę keliasi į darbą, savaitgaliais pasipila dviratininkų būriai, šeimos, automobiliais keliaujančios į Panemunės pilis, iš Pavilkijo pusės keliasi daug važiuojančių į pajūrį. Prieš dvejus metus atsiradusi „Mėlynių šventė“ Lekėčiuose taip pat masina turistus keliauti kitapus Nemuno. Visų Šventųjų dieną, kai lankomi artimųjų kapai, žmonės taip pat gausiai naudojasi kelto paslaugomis.

Pašnekovas atvirauja, kad kol kas darbas vyksta saugiai. Retkarčiais policijos pareigūnai teiraujasi dėl pavogtų automobilių, ieškomų žmonių, domisi, ar šie nebuvo perkelti į kitą pusę.

„Vieną kartą teiravosi, ar nekėlėme arklio, kuris, pasirodo, buvo pavogtas. Atsimenu, anksčiau, kai dirbau su tėvu, tai žmones su arkliais, karvėmis keldavome, dabar arkliai gabenami priekabose“, – prisiminimais dalijosi P. Chadaravičius.

Keltas kursuoja kas pusvalandį kasdien. Pirmasis kelto reisas – 7 val. iš Vilkijos, paskutinis – 20:30 val. iš Pavilkijo pusės. Bet kelto kapitonas patikino, kad atsižvelgia ir į skubančių žmonių interesus.

„Nakčiai keltas stovi Vilkijos pusėje, čia yra pagrindinis uostas, nepalieku jo be priežiūros, dažniausiai nakvoju“, – atviravo pašnekovas.

Pasak kelto šeimininko P. Chadaravičiaus, darbą kelto įgula baigia apie lapkričio 5 d. ir išvažiuoja į Kauną, kur ir gyvena, o keltas nutempiamas į Kauno prieplauką.