Pagaliau pasirodė saulė, kuria daugelis galime džiaugtis tik pro langus. Apie tai, kuo šiuo metu gyvena, mintimis dalinasi vienas rajono bitininkas.

Bitininkas Arvydas Počas gimė Kybartuose, vėliau įgijo bitininko specialybę Kauno Mičiurino technikume, šiuo metu su šeima gyvena Kudirkos Naumiestyje. Pašnekovas sako, kad studijuoti bitininkystę paskatino jo dėdė, taip pat bitininkas.

„Vasaros būdavo kaime pas tetas ant Šeimenos upelio kranto, o dirbau su bitėmis, vos tik galėjau pakelti dūminę. Pradžia buvo žiauroka, nes vietinės bitės buvo labai piktos, kartais per medkopį net gandrus užpuldavo, kliūdavo vištoms ir šuneliui, jei šis nesusiprasdavo slėptis giliausiam būdos kampe. Man pirmas kartas buvo į tarpuakį. Užtino abi akys ir visi galvojo, kad nematau, tai tris dienas buvau nuo darbų atleistas. Kitas kartas jau buvo nebaisus ir greitu laiku nustojo tinti įgeltos vietos“, – bitininkystės pradžią prisimena A. Počas ir priduria, kad bites laikė ir jo tėvas, kuris vis pratino prie šito darbo.

Šiuo metu A. Počas turi 300 bičių šeimų, sako, kad turi dar atsarginių, kad po blogos žiemos galėtų išlaikyti stabilų deklaruojamą skaičių. Bitininkas neslepia, kad ūkis reikalauja daug rankų darbo, todėl dirba visa šeima: žmonai Rūtai tenka namų ruošos darbai, bityno buhalterija ir dar prie medaus sukimo prišoka. Arvydas su sūnumis Adomu ir Simonu triūsia daugiau prie bityno reikalų, kurie nesibaigia nei vasarą, nei žiemą. Simonas konstruoja ir gamina įrangą, palengvinančią ir pagreitinančią darbą, Arvydas sako, kad turbūt paveldėjo senelio, dirbusio tekintoju, pomėgį metalo darbams. Pašnekovas geru žodžiu mini samdomus darbininkus – Audrių iš Kudirkos Naumiesčio ir Arūną iš Daržininkų k. (Vilkaviškio r.), daug metų patikimai dirbančius jo ūkyje. Tai jų rankomis padaryti visi nauji bityno aviliai ir kitas inventorius.

A. Počo bičių ūkio aviliai išvežioti ne tik po mūsų, bet ir po Vilkaviškio rajoną, nemažai avilių jis laiko pasienio zonoje. Teiraujamės, kaip sutaria su pasieniečiais. Pašnekovas sako, kad čia bičių aviliai stovi saugiau, vyriškis prisiminė, kad pasieniečių dėka netgi vagys, tempiantys avilius per laukus, buvo pagauti.

Šiemet buvo švelni žiema, įdomu, kaip peržiemojo bitelės. Anot A. Počo, ši žiema bitėms buvo net per šilta. Todėl bitininkui teko imtis visokių priemonių, kad tik aviliai stovėtų vėsiau.

„Vilkaviškio pusėje stovintys bitynai buvo labiau aktyvūs, bitės suvartojo daugiau maisto, teko net iš Šakių bitynų nepanaudotus medaus rėmus tempti į Vilkaviškio pusę, taip pavyko išvengti bičių badavimo. Dabar jau bitės eina į blindes ir panašu, kad atsargas papildys šviežiu nektaru“, – realijomis dalijasi pašnekovas.

Jis prisimena ir pernykštį sezoną, sako, kad praėję metai buvo derlingi, iš vienos bičių šeimos prisuko apie 70 kg, tik realizuoti medų buvo sunku. Ir dar priduria, kad pernykštė žiema buvo nuostolinga, bitininkas neteko daug bičių šeimų. A. Počas sako, kad mūsų krašte bitės daugiausiai medaus neša iš rapso.

O ar Arvydas įsivaizduoja gyvenimą be bičių?

„Visą gyvenimą dirbu su bitėmis, su mintimis apie bityno reikalus gulu ir keliuosi, kito darbo neįsivaizduoju, o jau ir per vėlu keisti profesiją. Džiaugiuosi, kad sūnus Simonas imasi bityno reikalų ir jam gerai sekasi, bus geras bitininkas. Jei tik noras dirbti neatšals dėl šiuo metu užstrigusios medaus realizacijos“, – svarsto A. Počas.

Pašnekovo teiraujamės, ką gali pasakyti apie žmonių ir bičių sugyvenimą.

„Bitė – labai mielas gyvūnėlis, dažnas atvejis, kai žmogus bičių spiečių pagauna, pats būna pagautas ir gyvenimo, kurio be šito darbštaus sutvėrimo neįsivaizduoja“, – sako pašnekovas.

Arvydas pripažįsta, kad bitės jam – pomėgis, verslas ir tarsi vaistai nuo visų ligų.

„Pavasarį užtenka atsidaryti avilį ir jų krutėjimas pagauna, užveda, atsiranda energija ir noras joms padėti plėstis, stiprėti, vėliau paduoti talpas medui pilti ir taip toliau. Laikas, dirbant su bitėm, tiesiog susprogsta, nėra kada bėdavoti ar sirgti, jei pavasarį ką skauda, po mėnesio jau sveikas, išsimiklini geriau nei sporto salėje“, – atvirauja naumiestietis.

A. Počas pripažįsta, kad nors laisvalaikio turi mažai, mėgsta grybauti.

„Ir žvejot vis ruošiuosi, meškerę vis nusiperku, bet iki upės neprieinu, nors gyvenu ant Šešupės kranto, labai patinka nardymas su vamzdeliu“, – pasakoja Arvydas.

Įdomu – koks bus šis bitininkystės sezonas? Anot pašnekovo, šie metai bus geri, nes bitėms tinka šiltas oras, o šiltėja vis labiau, pasak A. Počo, tai ir bitininkauti seksis vis geriau tiems, kas sugebės tinkamai tvarkytis su darbais bityne.

Sako, kad bitės niekada nemiega, prašome pašnekovo patvirtinti ar paneigti šį mitą.

„Seniau, kai buvau jaunas, žiemą ramiai miegodavau ir bitės pūsdavo į akį iki gegužės pirmos, dabar man žiemą nesimiega ir mano bitėms norisi krutėti“, – šmaikštauja naumiestietis.

Pokalbio pabaigoje užduodame dar vieną klausimą – jei prarasime bites, ar dar išauš rytojus?

„Rytojus bus, tik jis bus daug skurdesnis. Prarasime ne tik materialine prasme, bet dar daugiau dvasine prasme, nes jausime kaltę, kad nesugebėjom išsaugoti to, ką mums paliko seneliai ir tėvai globodami šį šventą sutvėrimą“, – pokalbį užbaigia bitininkas.