Anuo metu Jėzus kalbėjo miniai apie Dievo Karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.
Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje.“
Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“
Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai.“ O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų.
Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt.“ Jie taip padarė ir visus susodino.
Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai.
Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių nulikusių kąsnelių. (Lk 9, 11b–17)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Šiandien švenčiame Kristaus kūno ir kraujo iškilmę. Šio sekmadienio liturgijoje skaitytas evangelisto Luko pasakojimas apie penkių duonos kepalėlių ir dviejų žuvų padauginimo stebuklą yra tarsi ženklas, kalbantis apie tai, kokia bus Eucharistija, įsteigta paskutiniosios vakarienės metu.
Verta atkreipti dėmesį į Luko pastabą, jog „visi valgė ir pasisotino“. Valgyti ir būti pasotintiems: tai du esminiai poreikiai, į kuriuos atsiliepia ir Eucharistija.
Atėjus vakarui, mokiniai paskui Jėzų sekusią ir jo žodžio klausiusią minią siūlo paleisti, kad jie galėtų pasirūpinti valgiu. Bet Mokytojas nori pasirūpinti ir tuo: duoti maisto tiems, kurie klausėsi jo žodžių.
Tačiau, kaip ir Kanos vestuvėse, duonos padauginimo stebuklą jis padarė ne įspūdingu, o santūriu būdu: duonos daugėjo ją laužant, leidžiant iš rankų į rankas.
Toks yra Eucharistijoje esantis Viešpats: jis kviečia mus būti dangaus piliečiais, bet tuo pat metu atsižvelgia į mūsų žemišką kelionę. Jei krepšelyje turiu mažai duonos, jis žino ir rūpinasi tuo. Aplink Jėzų buvę žmonės tai gerai suprato.
Kartais kyla pavojus manyti, kad Eucharistija priklauso abstrakčiam matmeniui, galbūt šviesiam ir kvepiančiam smilkalais, bet esančiam toli mūsų kasdienio gyvenimo sunkumų. Iš tikrųjų Viešpats rūpinasi visais mūsų poreikiais, pradedant nuo pačių elementariausių.
„Jūs duokite jiems valgyti“, – paragina savo mokinius Viešpats. Mūsų eucharistinė adoracija patvirtinama tada, kai rūpinamės artimu, kuris alksta ne vien duonos, bet ir paguodos, draugystės, geros nuotaikos, dėmesio.
Eucharistinė duona atspindi Jėzaus dėmesį mūsų poreikiams ir tuo pat metu kvietimą atsiliepti į šalia esančiųjų poreikius. Reikia valgyti ir duoti valgyti.
Tačiau valgymą turi lydėti ir sotumas. Jėzų lydėjusią minią pasotino ne tik maisto gausa, bet ir džiaugsmas bei nuostaba. Turime pavalgyti, bet taip pat turime būti pasotinti žinojimu, kad šis maistas duodamas iš meilės.
Kristaus kūne ir kraujyje randame jį patį, jo gyvenimą, atiduotą už kiekvieną iš mūsų. Jis ne tik padeda mums eiti pirmyn, bet ir duoda mums save: jis tampa mūsų kelionės palydovu, įsitraukia į mūsų reikalus, aplanko mūsų vienatvę, sugrąžina prasmę ir viltį.
Tai mus pasotina, tai suteikia mums tą kažką daugiau, kurio visi ieškome: Viešpaties buvimą! Viešpaties artumo šiluma keičia mūsų gyvenimą: be jo jis būtų labai pilkas.
Adoruodami Kristaus kūną ir kraują prašykime jį širdyje: „Viešpatie, duok man kasdienės duonos, kad galėčiau eiti pirmyn, ir pasotink mane savo buvimu!“.
Tegul Mergelė Marija moko mus garbinti gyvąjį Jėzų Eucharistijoje ir dalytis juo su savo broliais ir seserimis.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
