Jau keturiolikta vasara, kai į Zyplius suvažiuoja tautodailininkai iš visos Lietuvos tam, kad kartu padirbėtų, pasikeistų idėjomis ir smagiai praleistų laiką senojo dvaro pašonėje.Nuotr. Atidarymo metu buvo pakelta vėliava ir paleistas šūvis iš patrankos, kurią praeitais metais plenero metu sukonstravo kalvis iš Šiaulių Stanislovas Špukas.
Šiemet dalyvauti plenere panoro net 50 tautodailininkų. Tarp jų daug keramikų, drožėjų, atvyko tapytojai, kalviai, tekstilininkai, akmentašiai.
Lukšių seniūnas, plenero iniciatorius Vidas Cikana džiaugiasi, kad kūrybinis procesas jau yra sustyguotas, mat beveik visi tautodailininkai čia atvyksta ne pirmą kartą, todėl greitai įsijungia į bendrą dienos ritmą, turi savas tradicijas. „Kadangi organizacija įsivažiavusi ir jai nereikia skirti tiek dėmesio, gal ir aš turėsiu laiko patašyti akmenį“,- mostelėjo nuo akmens tašymo nubrozdintomis rankomis V. Cikana.
Nors iš pradžių buvo mąstyta, kad šiųmetinio plenero metu bus siūloma koncentruotis į skulptoriaus Vinco Grybo asmenybę, galiausiai tautodailininkams palikta visiška laisvė. Pirmąkart plenere dalyvaujantis drožėjas Tadas Sidaravičius iš Marijampolės nusprendė sukurti angelo, laikančio gėlę, skulptūrą, o greta jo besidarbuojantis vyresnis kolega Juozas Vidlika nusprendė nutašyti jaunikį didele nosimi, su gėle rankose skubantį pas savo mylimąją.
Netoli jų, namelyje, susikaupęs akrilo dažais tapė menininkas iš Kalvarijos Vytautas Kalinauskas, o čia pat ant sofutės prisėdusi savąjį pano nėrė Rita Mockeliūnienė. Išskirtinį braižą turintis menininkas Vytautas ne tik noriai piešė savo kolegų portretus, bet ir sutiko pamokyti juos lieti akvarelę.
Kur kas „sunkesnį“ darbą dirbo kalviai, akmentašiai. Druskininkietis skulptorius Gediminas Mažiukas iš didelio akmens luito nusprendė sukurti skulptūrą pagal Renė Magrito tapybos darbą. Pabandyti kažką naujo šiemet nusprendė ir keramikė Eglė Kurcikevičienė, kurianti paveikslą iš baltojo molio, o jos duktė Reda netoliese dirbo prie grafikos darbų.
Kaip jaučiasi tautodailininkai Zypliuose? Puikiai! „Ypač mes, dzūkai, pamilome Suvalkiją, visada gausiai čia suvažiuojame. Kaskart, vos atvykusi čia, nustembu, kiek daug pas jus matosi dangaus, koks gražus čia horizontas. Mes, dzūkai, matome tik lopinėlį dangaus, kiek mums leidžia kalvotas ir miškingas peizažas. O jūs dangaus turite daugybę! Tik atvažiavusi čia pastebiu debesis, kurie taip gražiai ritasi mėlynu dangaus paviršiumi“,- pasakojo tapytoja Alina.
„Draugo“ inf.
Alvydas iš Valenčiūnų:
