Antanas Lukša: „Ši auka Lietuvai buvo neišvengiama...“

Dokumentinių filmų apie mūsų istoriją, laisvę autorė ir režisierė Rūta Sinkevičienė žiūrovams pateikė dar vieną istoriją – filmą apie partizaną Antaną Lukšą, kurio gyvenimas ir tragiška jo brolių istorija yra meilės ir kilnaus pasiaukojimo savo Tėvynei simbolis. V. Venslovaičio nuotr.

Gegužės 9-osios vakarą Šakių viešojoje bibliotekoje vyko filmo autorės ir režisierės Rūtos Sinkevičienės filmo „Antanas Lukša. Brolio pažadas“ peržiūra. Filmas skirtas mokytojui, partizanui, politiniam kaliniui, ilgamečiam Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovui, dimisijos kapitonui, Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto broliui Antanui Lukšai 100-ųjų gimimo metinių proga.

Būsimasis laisvės kovotojas A. Lukša (1923–2016) gimė Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaime ūkininkų Simano ir Onos Lukšų šeimoje. Augo kartu su broliais Jurgiu, Juozu ir Stasiu. Visi jie buvo partizanai ir žuvo po karo vykusiame rezistenciniame kare.

A. Lukša baigė mokytojų seminariją, 1944 m. mokytojavo Veiveriuose. 1945-aisiais miškuose kovojo visi keturi broliai. Antanas tapo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės žvalgybos, ryšių skyriaus viršininku, pasivadino slapyvardžiu Arūnas, dalyvavo kautynėse Mozūriškių miške. 1947m. birželio 13 d. papuolė Į MGB pasalą ir buvo suimtas, tų pačių metų rugsėjį buvo nuteistas 25-eriems metams lagerio ir penkeriems metams tremties. Kalėjo Komijos, Tiumenės, Irkutsko, Magadano srities lageriuose. 1956 m. paleistas iš lagerio grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą.

Prasidėjus atgimimui, A. Lukša aktyviai dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių visuomeniniame gyvenime, daug metų vadovavo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, būdavo pirmas partizanų atminimo, tremties minėjimų renginiuose, rūpinosi jų įamžinimo reikalais – paminklų statyba, partizanų kovų kartografavimu , knygų leidyba ir kitais dalykais.

„Šitas filmas ne vien apie Lukšų šeimos partizanus, bet ir apie visos Lietuvos likimą. Apie visus mus. A. Lukša visą savo gyvenimą ieškojo savo brolių palaikų. Jis buvo prisiekęs sau du dalykus – palaidoti brolius šventoje žemėje ir neleisti pamiršti nė vieno kovojusio, žuvusio gimtinėje ar Sibire“, – kalbėjo režisierė.

Ji pasakojo, kad pats A. Lukša su režisieriumi Henriku Šablevičiumi dar iki Nepriklausomybės atkūrimo, pradėjo filmuoti partizanų liudijimus, ši medžiaga panaudota filme ir rodama pirmą kartą. Filme – kadrai, kaip į Lietuvą 1989 m. buvo pargabenti ir iškilmingai Tėvynėje perlaidoti artimųjų palaikai, ištremtų ir ten padėjusių galvas.

Taip pat kadrai, kaip iš pagarbos laisvės kovotojams 1990 m. per mitingą žmonės klūpėjo ant akmeninių laiptų prie Aukščiausiosios Tarybos. Filmo autorė klausia: prieš ką šiandien atsiklauptų lietuvis?

„Šita auka buvo Lietuvai neišvengiama...“ – kalba filmo kadruose A. Lukša – vienintelis likęs gyvas iš keturių brolių, kovojusių už Lietuvos laisvę.

Apie A. Lukšą prisiminimai dalinasi jo sutuoktinė Eugenija, dukra Dalia, sūnus Kęstutis.

Beje, Palangoje Tremties ir rezistencijos muziejų įsteigė vienas iš A. Lukšos bendražygių – partizanas Kazimieras Algirdas Pečiukonis su žmona.

Filme yra unikalių kadrų ir apie tautos išdaviką Juozą Markulį, kurį demaskavo Lukšos.

A. Lukša mirė 2016 m. sausio 2 d., palaidotas paties inicijuotame Veiverių skausmo kalnelyje. Deja, surasti brolių kūnų nebuvo lemta.

Taip pat bibliotekoje buvo galima susipažinti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta paroda „Laikom frontą!“ Parodą pristačiusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyresnioji patarėja Aldona Jakavonienė pasakojo, kad 2023 m. buvo paskelbti Tremtinių ir politinių kalinių metais, todėl ir buvo sukurtas šis filmas ir paroda. Parodos stendai pasakoja apie laisvės kovotoją A. Lukšą ir jo brolių gyvenimo ir kovos kelią.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar pritariate šaukimui į karinę tarnybą iš karto po mokyklos?

klausimelis 06 21Albinas iš Staliorių:

Pritariu, savo pareigą kiekvienas turi atlikti. Tarnybos metu vyrukai suvyriškės, išmoks priimti rimtus sprendimus. Merginos tegul savanoriškai eina, ne koks Izraelis čia. Pats buvau kariuomenėje, patirtys, žinoma, visokios, bet šiaip į pliusą. Tiems, kurie abejoja, ar verta į šauktinius investuoti, vertėtų susimąstyti, kiek kainuoja profesionalios kariuomenės išlaikymas. Be to, jei atsitinka taip, kaip Ukrainoje, tai ką – negi tuos vaikus, kurie nieko iš viso nemoka, siųsti?

klausimelis 06 21 2

Audronė iš Veršių:

Nepritariu. Galvoju, kad reiktų jaunuoliams leisti pasimokyti, be to, nepatinka man prievarta. Lygiai tas pats su merginomis, jei tik pačios nori – valio. Pati tarnyba tikrai naudinga, reikalinga disciplinos ugdymui, o ir kitokia patirtis visada į gera. Jei būtų karas, manau, būtų visokių – ir tokių, kurie eitų tėvynę ginti, ir tokių, kurie bėgtų.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.