Plokščių mėgėjų teatras, vadovaujamas renginių organizatorės Ilonos Krištolaitienės, šiandien švenčia veiklos dešimtmetį. Nors sukaktis graži, teatro vadovę pakalbinti šia tema buvo gana sudėtinga. „O ką aš pasakysiu? Geriau atvažiuokite į renginį, - atsikalbinėjo moteris. – Juk jei nebūtų aktorių, nebūtų ir manęs“.

 

 

 

Veiklos pradžią Plokščių mėgėjų teatras skaičiuoja nuo 2003 metų, kai publikai buvo pristatytas pirmasis mėgėjų aktorių spektaklis. Per dešimtmetį iš viso jie pastatė, aštuonis, kaip teatro vadovė sako, rimtus spektaklius ir šešias humoristines laidas. Nors pokalbio metu I. Krištolaitienė ne kartą pripažįsta, kad kultūrinis darbas itin sunkus, ji nelinkusi per daug apie tai kalbėti. Kaip ir apie patį teatrą bei jo sukaktį renginių organizatorė ir teatro vadovė taip pat ne itin norėjo bendrauti su spauda. „Kaip galima vertinti savo darbą? Atvažiuokite į renginį ir patys susidarysite nuomonę“, - aiškino pašnekovė. Visgi jai šis darbas patinka, nes teatre – tik geranoriškai nusiteikę, aktyvūs, išradingi, pozityvūs žmonės, kuriais vadovė visuomet gali pasitikėti. „Smagu ir dirbti su tokiais žmonėmis. Kas aš būčiau, jei ne jie“, - sako I. Krištolaitienė, aktoriams negailinti šiltų žodžių. Be to, ne kartą paaiškina, kad iš dešimties dabar teatre esančių žmonių neišskirtų nė vieno. Džiugu, kad į šią veiklą įsiliejo ir trys jauni žmonės, su kuriais nesunkiai pavyksta rasti bendrą kalbą. Vadovei nėra pačių pačiausių ar geriausių aktorių, nes visi lygūs. Tuo labiau, kad daugelis iš jų turi savo darbus, ūkius ir repeticijoms bei renginiams skiria tik vėlyvus vakarus. „Svarbiausia, kad jie patys nori“, - paaiškina vadovė ir pabrėžia, kad kaime gyvenančio žmogaus jokiu būdu negalima nurašyti.

Jai pačiai smagiausia - kol spektaklis paruošiamas, „nušlifuojamas“, o paskui, ypač premjeros ar renginio dieną, sako pašnekovė, galėtų nieko nebūti, nes prasideda jaudulys, galvojimas, ar viskas pavyks. Būna, kaip pripažįsta teatro vadovė, kad po vieno ar kito spektaklio jau sako sau, kad užtenka, kam to reikia, daugiau esą nieko nedarys, bet viskas nusistovi, patys žmonės nori, rodo iniciatyvą, tad vėl gvildenamos mintys, ieškoma naujų scenarijų. „O kaip kitaip, jei patys žmonės nori“, - sako ji. Be to, teatralai jaučiasi reikalingi savo krašto žmonėms, kurie noriai renkasi į jų organizuojamus renginius, spektaklių premjeras. Tai, kad galbūt rajone kažkas nežino Plokščių mėgėjų teatro ar galvoja, kad jie nėra pakankamai žinomi, I. Krištolaitienė visiškai nesureikšmina, tik paaiškina, kad jie ir nėra profesionalai, nėra pelnę garbių apdovanojimų ir to nesiekia, nes dirba dėl savęs, savo krašto. „ Jei vietoj gerai, tai, vadinasi, viskas gerai, o ką tas rajonas... Kartais geriau tyliai daryti“, - teigė pašnekovė.

Veiklos dešimtmetį Plokščių mėgėjų teatras pasitinka su pozityviomis mintimis ir tikisi, kad jie ir toliau bus įdomūs savo krašto žmonėms. Visgi I. Krištolaitienė prasitaria, kad Plokščių kultūrai galbūt reikėtų naujo, jauno žmogaus. „Dešimt metų vadovauti - daug. Reikėtų jauno žmogaus, kad įneštų naujų minčių“, - mintimis dalijosi teatro vadovė. Kiek tai realu, sunku prognozuoti, nes niekam ne paslaptis, kad šis darbas mažai apmokamas, o savęs atiduoti reikia tikrai daug. Tačiau šįkart ne apie tai. Jau šiandien visi norintys laukiami Plokščiuose, kur vietiniai parodys pagal V. Žilinskaitę pastatytą spektaklį „Po operacijos“. Be šeimininkų programą pristatys lekėtiškiai, yra pakviesti ir kiti rajono kolektyvai. Tad taip draugiškai gyvenant, kuriant ir stengiantis praskaidrinti ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimą – Plokščių mėgėjų teatrui dar keliskart po dešimt metų.