Jaučiasi reikalingi
Jai pačiai smagiausia - kol spektaklis paruošiamas, „nušlifuojamas“, o paskui, ypač premjeros ar renginio dieną, sako pašnekovė, galėtų nieko nebūti, nes prasideda jaudulys, galvojimas, ar viskas pavyks. Būna, kaip pripažįsta teatro vadovė, kad po vieno ar kito spektaklio jau sako sau, kad užtenka, kam to reikia, daugiau esą nieko nedarys, bet viskas nusistovi, patys žmonės nori, rodo iniciatyvą, tad vėl gvildenamos mintys, ieškoma naujų scenarijų. „O kaip kitaip, jei patys žmonės nori“, - sako ji. Be to, teatralai jaučiasi reikalingi savo krašto žmonėms, kurie noriai renkasi į jų organizuojamus renginius, spektaklių premjeras. Tai, kad galbūt rajone kažkas nežino Plokščių mėgėjų teatro ar galvoja, kad jie nėra pakankamai žinomi, I. Krištolaitienė visiškai nesureikšmina, tik paaiškina, kad jie ir nėra profesionalai, nėra pelnę garbių apdovanojimų ir to nesiekia, nes dirba dėl savęs, savo krašto. „ Jei vietoj gerai, tai, vadinasi, viskas gerai, o ką tas rajonas... Kartais geriau tyliai daryti“, - teigė pašnekovė.
Norėtų jauno žmogaus
Veiklos dešimtmetį Plokščių mėgėjų teatras pasitinka su pozityviomis mintimis ir tikisi, kad jie ir toliau bus įdomūs savo krašto žmonėms. Visgi I. Krištolaitienė prasitaria, kad Plokščių kultūrai galbūt reikėtų naujo, jauno žmogaus. „Dešimt metų vadovauti - daug. Reikėtų jauno žmogaus, kad įneštų naujų minčių“, - mintimis dalijosi teatro vadovė. Kiek tai realu, sunku prognozuoti, nes niekam ne paslaptis, kad šis darbas mažai apmokamas, o savęs atiduoti reikia tikrai daug. Tačiau šįkart ne apie tai. Jau šiandien visi norintys laukiami Plokščiuose, kur vietiniai parodys pagal V. Žilinskaitę pastatytą spektaklį „Po operacijos“. Be šeimininkų programą pristatys lekėtiškiai, yra pakviesti ir kiti rajono kolektyvai. Tad taip draugiškai gyvenant, kuriant ir stengiantis praskaidrinti ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimą – Plokščių mėgėjų teatrui dar keliskart po dešimt metų.