Violeta SEREDŽIUVIENĖNuolat besisukantys Laiko Ratai, skaičiuodami mėnesius ir metus, trumpam stabtelėjo prie Naujųjų 2015 -ųjų slenksčio... Neskubėkime užverti praėjusiųjų 2014 - ųjų durų ir bent mintimis pasukime Laiko Ratus atgal. Pagal kinų horoskopą 2015 -ieji yra Žaliosios medinės Ožkos metai. Kokiomis gi nuotaikomis ir mintimis su praėjusiais metais atsisveikina tie šakiečiai, kuriems ateinantieji žada būti išskirtiniai? Senovės išminčiai sako, jog kas dvylika metų besikartojančiais Ožkos metais (1919, 1931, 1943, 1955, 1967, 1979, 1991, 2003, 2015 m.) gimusieji žmonės pasižymi intelektualumu, disciplina, greita orientacija ir empatija, todėl visada aplink save turi draugų bei bičiulių. Šie metai visiems „ožiukams ir ožkytėms“ turėtų būti ne tik itin jausmingos meilės, bet ir sėkmingų sandėrių metais.
Violeta Bosaitė, Šakių meno mokyklos vokalo mokytoja:
Man šie metai buvo pažymėti skaudžia netektimi,- netikėta brolio mirtis privertė daug ką permąstyti ir išgyventi praradimo jausmą. Šis įvykis šiek tiek prislopino gyvenimo džiaugsmą, daugelį teigiamų emocijų tarsi užtušavo. Žinoma, gyvenimas nesustoja, laikas bėga, teka sava vaga. Man labai svarbu tai, kad aš jaučiu, jog esu dar kažkam reikalinga, kad galiu pasidžiaugti vienokia ar kitokia prasminga savo veikla. Labiausiai mane džiugina dalyvavimas Šakių moterų klubo veikloje. Manau, tai yra vienas geriausių mano gyvenimo pasirinkimų, kokį tik esu padariusi. Žinoma, yra ir tiesioginis pedagoginis darbas, koncertinė veikla su kolektyvu „Čirpokas“, mano asmeniniai pomėgiai. Neslėpsiu, metai uždeda savotiškus štampus. Sunku susitaikyti su tuo, kad artėja gana solidus mano jubiliejus. Tačiau metų naštos aš nejaučiu, o gal tiesiog nenoriu susitaikyti su tokia realybe. Kai pasižiūriu į savo vienmetes šešiasdešimtmetes moteris, pagalvoju: „Ne, aš dar tikrai geriau atrodau ir esu daug jaunesnė..“. Iš tiesų, aš dar nesijaučiu susenusia moteriške. Stengiuosi pasidžiaugti net ir nedideliais kasdieniniais laimėjimais. Manau, visas žmogaus gyvenimas susideda tarsi iš mažų salelių, kuriose būna visko, - ir laimės, ir skausmo. Ką nors planuoti dėl tolimesnės savo ateities, prisipažinsiu, šiek tiek bijau. Tačiau žinau, kad savo gyvenime dar norėčiau permainų, galbūt net kardinalių, kad galėčiau save dar kartą išbandyti.
Kokie man buvo Arklio metai? Geras klausimas. O geras klausimas, kaip žinia, garantuoja gerą atsakymą. Metai man buvo dukart blogesni, nei pernai, bet dukart geresni, nei kitąmet... Juokauju. Metai, kaip metai. Netgi, sakyčiau, labai normalūs. Tvarto kaimynas pernelyg neskriaudė. Darbo buvo gerokai daugiau nei įprastai, atlygis už jį net keletu trupinėlių padidėjo, sveikata prastėjo irgi ne taip sparčiai, kaip galėtų... Ko trūko? Visko to paties, ko ir daugeliui. Erzino neapgalvotos reformos, nelabai garbinga kova dėl vietos prie lovio, kainų kankanas. Guodė tik šauniojo kareivio Šveiko žodžiai, kad vyriausybė, pakėlusi alaus kainą, yra pasmerkta žlugti. Ko norėčiau palinkėti būsimais Ožkos metais? Visiems linkiu stiprios sveikatos, santarvės tiek artimoje, tiek ir tolimoje aplinkoje, vilties ir tikėjimo tuo, jog euras pas mus užsibus ilgiau, nei keletą metų... Ir kad mūsų namuose visko būtų, bet mums už tai nieko nebūtų. O svarbiausia - kad nebūtų karo. Tik čia jau ne mano, o Ožkos kompetencija. Duok, Dieve, jai išminties. Už visa tai mielai pakelsiu naujametinę taurę.
Asta Domeikienė, rajono savivaldybės kontrolierė:Kas įspūdingo įvyko praėjusiais metais, kai jau ketvirtą kartą stoviu ant savo Ožkytės metų slenksčio? Džiaugiuosi, kad nieko iš esmės nenutiko, kad niekas nepasikeitė, – nei darbas, nei „orientacija“, nei požiūris į pačius svarbiausius gyvenimo dalykus. Džiaugiuosi tuo, ką turiu, ką pati su savo šeima sukūriau. Džiaugiuosi klubų, kurių veikloje dalyvauju, bendraminčiais, artimais draugais, bendradarbiais. Ir vis dar neprarandu noro žiūrėti į ateitį, atsargiai pasvajoti, o ne analizuoti tai, ką negailestingas laikas nusinešė į praeitį. Iš to neaiškaus, moteriško nerimo pernai supratau, kad jau užauginau dukras. Praėjo metai, kai abi dukros paliko namus. Beje, vyresnioji Bernadeta taip pat gimusi Ožkos metais. Nors neišvengiamam išsiskyrimui rengiausi iš anksto, stebėdama savo drauges, išleidusias studijuoti savo vaikus į didžiuosius miestus, bet tas neaiškus nerimas visgi niekur nedingo. Gal todėl, kad daugiau laiko liko sau? Atvirai kalbant, nelabai tikiu Zodiako ar kitokių ženklų poveikiu žmogui. Tai tik smagus išradingų žmonių sukurtas žaidimas. Likimas slypi kažkur giliau ir mums patiems suteikta teisė jį pažinti, saugoti ir keisti. Tikiuosi, kad ateinantys metai bus visiems, ne tik Ožkos metais gimusiesiems, saugesni, turtingesni, sveikesni, įdomesni. Būkime visi tiesiog laimingesniais!
Irena Šakėnienė, Šakių seniūnijos socialinio darbo organizatorė:Likimas taip lėmė, kad turiu žemaitiško kraujo, tačiau su šeima prieš trisdešimt ketverius metus atsikėlėme į Šakius. Ir, atrodo, net nepajutau, kaip greitai prabėgo visi šie metai. O ką bekalbėti apie vienerius metus,- jie tiesiog pralėkė. Manau, nieko nėra svarbiau , kaip naujos gyvybės atsiradimas. Šiemet mūsų šeima padidėjo,- sulaukiau jau ketvirto anūkėlio. Iš tiesų, dirbant socialinį darbą tenka daug bendrauti su įvairiais žmonėmis, stengtis jiems padėti. Visada žmones skatinu dėl bet kokių savo bėdų ir problemų nebijoti kreiptis į socialinį darbuotoją. Labai džiaugiuosi, kad šiemet pavyko gana nemažai pakeliauti,- ir su bendruomenių asociacija, ir kaip socialinei darbuotojai, semiantis darbinės patirties. Labai smagu, kad šiemet mūsų Girėnų pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas dalyvavo Dainų šventėje. Kartu su vyru šiame kolektyve šokame jau seniai, na o kitais metais mūsų kolektyvas švęs savo veiklos 35 - metį. Dalyvauju ir Girėnų bendruomenės centro veikloje. Įvairios visuomeninės veiklos netrūksta, gal todėl ir tie metai taip greitai bėga,- kitąmet jau švęsiu savo 60 - metį. Prisipažinsiu, šis metų skaičius manęs visai negąsdina. Manau, svarbiausia, kaip jautiesi. Net važiuodama autobusu kartais pagalvoju, ar nereikėtų kokiai moteriškei užleisti savo vietą... Gal dėl to taip jaučiuosi, nes dirbu jauname kolektyve. Be to, manau, kad visiems mums reikia mažiau zirsti, ir dejuoti dėl smulkmenų. Prisipažinsiu, stengiuosi nežiūrėti televizijos laidų, kurios skleidžia negatyvią informaciją, neretai rodo tiesiog netiesą. O kokie mūsų televizijose dabar dažniausiai matomi veidai? Arba viskas išpūsta, silikonais „išgražinta“, arba jau nieko žmoguje nelikę, - net dantų... Ieškoma tik kraštutinumų, bet kokią situaciją stengiamasi pateikti iš negatyviosios pusės. Gal geriau reikėtų analizuoti priežastis, o ne vien pasekmes rodyti? Gaila, bet visuomenė yra gerokai sumaterialėjusi.
Kai pagalvoju apie savo gyvenimą, suprantu, kad tikrai negaliu dėl nieko dejuoti. Juk turiu gražią šeimą, visi sveiki, turiu darbą. Ko daugiau bereikia? Ypač džiaugiuosi tuo, kad vaikai ir anūkai gyvena šalia, Lietuvoje, o ne kur nors užsienyje. Manau, visų svarbiausia, bet kokiomis aplinkybėmis išlikti optimistu, pozityviai vertinti visa tai, kas vyksta šalia mūsų ir su mumis. Jau penktą kartą įžengsiu į Ožkos metus, todėl tikiuosi, jog kaip ir ankstesnieji, taip ir šie ateinantys 2015 -ieji man bus sėkmingi ir laimingi.
Onutė Valaitienė, pensininkė, našlių klubo „Nendrės“ pirmininkė:Svarbiausi mano gyvenimo palydovai šiais metais buvo nebloga sveikata, netrūko optimizmo ir vidinės energijos. Tik neturintis ligų nesupras, kad didžiausias turtas - sveikata. Ačiū Dievui, šiemet man jos jau netrūko. Iš prigimties esu optimistė, - ir dabar dar tokia pati, nors gyvenime buvo visko. Pamenu, 2005 metais, kurie man buvo patys sunkiausi, nuo marčios gavau sveikinimą su tokiais žodžiais: „Jei kas paverstų Jūsų rūpesčius akmenėliais, iš jų būtų galima pasistatyti Eifelio bokštą. Bet Jūs jį sugriautumėte, kad neliktų liūdnos atminties...“. Esu padariusi išvadą,- jei nori, kad neturėtum laiko, tai išeik į pensiją. Jei kiekvienos savaitės detaliai nesuplanuočiau, būtų labai sunku. O dabar gi, pasižiūriu ir žinau, kad pirmadienį - ryšių su klubu „Nendrės“ diena, antradienis – pasitarimas daugiabučio renovacijos klausimais, trečiadienis – pensininkų aktyvo diena ir taip toliau, ir taip toliau. Daugelis manęs klausia, ar nepavargstu? O aš atsakau: „Numirčiau, jei reikėtų būti tarp keturių sienų“. Smagu, kad kasdien mane aplanko anūkai, puikiai sutariame su namo gyventojais, ypač dabar, kai namas renovuojamas. Na o artėjančių didžiųjų metų švenčių proga visiems laikraščio skaitytojams norėčiau palinkėti šviesaus džiugesio, kasdieninių lūkesčių išsipildymo, kūno tvirtybės ir jaukaus aplinkinių gerumo.
Irena Drazdauskienė, buvusi kultūros darbuotoja:Pastaraisiais metais mano gyvenime įvyko tam tikrų permainų, - dabar aš esu laisvas, tačiau iš tiesų labai užimtas žmogus. Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad padariau būtent tokį sprendimą,- atsisakiau pastovaus darbo. Tačiau dabar turiu „švarią“ galvą, neapkrautą įvairiais darbiniais rūpesčiais. Dabar aš visur pirmiausia ieškau grožio, - savyje, gyvenime, aplinkoje. Šiemet ir vėl atradau kai ką naujo,- pradėjau domėtis iš Japonijos kilusia meno rūšimi, taip vadinama kanzaši. Tai - menas, išreikškiamas rankomis. Šiuo kanzaši stiliumi aš pradėjau gaminti papuošalus, - sages, galvos aksesuarus. Šiuo stiliumi galima puošti taures jaunavedžiams, apipavidalinti krikštynų puotas ir kita. Tai yra papuošalai ir papuošimai, pagaminti iš atlasinio audinio. Šiandien tai yra mano didžiausias ir maloniausias pomėgis. Tai – tikra kūrybinė atgaiva sielai. Apskritai, gyvenime aš stengiuosi ieškoti viso to, kas yra pozityvu. Manau, nė vienai moteriai nereikia bijoti keisti savo gyvenimo būdo, nebijoti išeiti iš taip vadinamos įprastos konforto zonos ir išbandyti save, atrasti naujų kūrybinių jėgų. Norėčiau visiems palinkėti nevengti permainų, mažiau murmėti, dejuoti, o stengtis įžvelgti kuo daugiau pozityvių dalykų. Gyvenimas tikrai yra gražus.
Diana iš Panovių:
