Agnė NAUMAVIČIŪTĖ Sintautų kultūros centre praėjęs šeštadienis buvo itin šventiškas – čia Etnografinių regionų metų baigiamajame renginyje buvo pristatyta rajono savivaldybės kultūros ir turizmo skyriaus specialistės Aurelijos Papievienės sudaryta knyga „Esam zanavykai“ bei įteikta Jono Jablonskio premija dviem to nusipelniusioms kraštietėms.
Nuotr. Šeštoji Jono Jablonskio premija už gimtosios kalbos ir zanavykų šnektos saugojimo bei puoselėjimo darbus įteikta Rimai Bakšienei bei Vilijai Sakalauskienei (dešinėje).
Nuo architektūros iki mitybos papročių...
Knygos sudarytoja trumpai pristatė tuos žmones, kurie prisidėjo prie to, kad knyga išvystų dienos šviesą. Kaip pasakojo A.Papievienė, bene ilgiausiai buvo kalbintas Seimo narys Arvydas Vidžiūnas, kuriam teko garbė parašyti knygos įžanginį straipsnį. Prie knygos išleidimo parašydama straipsnį bei ją redaguodama prisidėjo ir Lietuvių kalbos institute dirbanti Rima Bakšienė, kuri savo straipsnyje išdėstė, kuo gi zanavykiška šnekta ypatinga, kuo skiriasi nuo kitų. Profesorius Libertas Klimka parašė straipsnį apie zanavykų tradicijas ir papročius. Tekstilė ne ką mažiau svarbi, tad apie zanavykų tautinį kostiumą straipsnį parašė Etnologijos mokslų daktarė Inga Nėnienė. Į zanavykiškąją architektūrą iš arčiau pažvelgė ir ją aprašė menotyros daktarė Rasa Bertašiūtė. Savo indėlį taip pat skyrė ir apie zanavykų krašto kryžius straipsnį parašė profesorė Alė Počiulpaitė. Apie mitybos papročius į knygą savo žinias sudėjo etnologė Nijolė Marcinkevičienė, o apie zanavykišką folklorą straipsnį parašė Lietuvos liaudies kultūros centro specialistė Audronė Vakarinienė. Paskutinį knygos straipsnį „Gyvename čia ir dabar“ parašė rajono savivaldybės kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė. Kaip pasakojo A. Papievienė, vedėja prikalbinti jį parašyti truko taip pat nemažai laiko, tačiau, pasak A. Papievienės, knyga vadinasi „Esam zanavykai“, tad joje žūtbūt turėjo būti straipsnis ir apie dabartį ne tik apie istoriją, o kas gi daugiau jį galėjo parašyti, jei ne A. Kasparevičienė. Knygos viršelį sukūrė kraštietė, Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijos meno studentė Morta Burdilauskaitė. Bene daugiausiai darbo atiteko knygos vertėjui – Liudui Jurgaičiui, kuris straipsnius vertė į anglų kalbą ir gal juokaudamas, gal ir ne pasakojo, kad tokio sudėtingo straipsnio, kaip A. Vidžiūno, jam dar nėra tekę versti. Nuoširdų ačiū A. Papievienė ištarė fotomenininkui Vidui Venslovaičiui ir kitiems, kurių fotografijos nugulė į knygos puslapius.
Pasidalijo mintimis
Patys į knygą išmintį sudėję įvairių sričių specialistai apie savo patirtį ruošiant straipsnius taip pat turėjo ką pasakyti. A. Vidžiūnas, parašęs įvadinį knygos straipsnį, juokaudamas pasakojo savo prisiminimus, kuriuose yra įstrigę profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus žodžiai.
„Įvadinis žodis – tekstas, kuris dedamas knygos pradžioje. Tai yra tekstas, kuris rašomas, kai visas darbas jau yra parašytas. Ir tai yra tekstas, kurio niekas neskaito“, – kalbėjo susirinkusiuosius prajuokinęs Seimo narys. A. Vidžiūnas taip pat pridūrė, jog, jo manymu, ši knyga parodo, kokie mes, zanavykai, esame kitokie. A.Počiulpaitė, kalbėdama apie Zanavykijos kryžius, pastebėjo, kad sintautiečiai bene pirmieji Lietuvoje suskubo pažymėti senąsias kapinaites ir ten pastatė po kryžių. Profesorė kalbėdama taip pat pabrėžė – nežinanti, kur būtų tiek daug atstatytų kryžių ir koplytėlių, kaip Zanavykijoje.
R. Bertašiūtė pasakojo, jog tyrinėdama architektūrą vaikščiojo po kaimus, žvalgėsi į namus, kiemus, žmones. Pasak jos, architektūra – formų kalba ir ji pasakoja itin daug įdomių dalykų.
„Pasakoja apie tai, kaip žmonės statė, koks buvo jų požiūris, kokios buvo vertybės, kokie santykiai. Tiesą sakant, Suvalkija man atrodė toks nuobodus, lygumų kraštas... Tačiau pradėjus tyrinėti, pamačiau, kiek čia visko įdomaus, mano nuomonė visiškai pasikeitė. Radau labai daug nuostabių dalykų, pradedant piliakalniais, miesteliais, panemune, baigiant bažnyčiomis, kaimais...“ – įžvalgomis dalijosi specialistė.
Apie zanavykiškąją tekstilę į knygą savo išmonę sudėjusi I. Nėnienė šventinėje popietėje trumpai papasakojo apie suvalkiečių tautinį kostiumą, o kaip gyvas pavyzdys į sceną išėjo Patašinės laisvalaikio salės folkloro ansamblio „Nova“ nariai, pasidabinę šiais kostiumais.
Zanavykų tautiniai drabužiai yra vieni puošniausių savo raštais, spalvomis ir pasiuvimu. Jie tamsoki. Zanavykės galvą puošia raštuotai austa ar siuvinėta skepetaitė, o po ja ant kaktos rangiais raštais išraityti pabruvėliai. Mergaitės per plaukus persijuosia sidabro ar aukso galioną. Kaklą puošia gintarai ar karoliai. Kaišytinės ir rinktinės tulpių prijuostės būdavo ypač gražios savo raštų turtingumu ir spalvų įvairumu. Kiekviena sūduvė jų prisiausdavo net po keliolika. Sijonai tamsoki, išilgai plačiai dryži. Dugnas austas dvinytiškai, o platūs spalvoti dryžai išmušti į paviršių keturnyčiu ruoželiu.
R. Bakšienė kalbėdama pabrėžė, kad buvo malonu rašyti apie zanavykų šnektą, kurios ypatybės jai gerai žinomos, tačiau, redaguojant šią knygą, buvo nepaprastai įdomu daugiau sužinoti, kuo gi Zanavykija išsiskiria savo architektūra, valgiais, folkloru ir kt.
„Labai lengva šią šnektą ištarti, lengva suvokti, bet labai sunku apibūdinti... Kalbantis su zanavykais, dažnai tekę klausti, kas mes esam – zanavykai, liocai, suvalkiečiai? Atsakymų būdavo įvairių. Dominuojantis atsakymas būdavo, jog suvalkiečiai. Skirtumai tarp zanavykų, liocų ar suvalkiečių nėra tokie dideli, kad galėtume sakyti, jog mes labai skiriamės. Mes niekur nepabėgsime nuo savo siauro, įtempto ė, o, iš kurių mus atpažįsta bet kuriame Lietuvos pakrašty“, – pastebėjimais dalijosi R.Bakšienė.
Jono Jablonskio premija
Jono Jablonskio premija skiriama kas penkerius metus. Šiais metais premija buvo skirta jau šeštąjį kartą. Už gimtosios kalbos ir zanavykų šnektos saugojimo bei puoselėjimo darbus premija skirta kraštietėms, dirbančioms Lietuvių kalbos institute – Rimai Bakšienei bei Vilijai Sakalauskienei. Abi moterys apdovanotos padėkomis bei 580 eurų dydžio premijomis.
V. Sakalauskienė yra viena iš „Zanavykų šnektos“ žodyno rašytojų, šio žodyno II ir III tomų vyr. redaktorė. V. Sakalauskienė – ne tik aktyvi kalbos dienų dalyvė, bet ir dažnai talkina praktiniuose kalbos reikaluose. Zanavykų šnektos pritaikymas kuriant Zanavykų muziejaus koncepciją taip pat vyko talkinant V. Sakalauskienei.
R. Bakšienė Išleido devynias knygas ir kompaktines plokšteles tarmių klausimais, dvi iš jų skirtos zanavykų šnektos tyrinėjimams. Mokslininkė taip pat aktyviai talkina rengiant Kalbos dienas, skaito pranešimus, daug prisidėjo kuriant Zanavykų muziejaus koncepciją šnektos pagrindu, kaip jau minėta, knygos „Esam zanavykai” redaktorė ir vieno iš straipsnių autorė.
Pasidalijo mintimis
Patys į knygą išmintį sudėję įvairių sričių specialistai apie savo patirtį ruošiant straipsnius taip pat turėjo ką pasakyti. A. Vidžiūnas, parašęs įvadinį knygos straipsnį, juokaudamas pasakojo savo prisiminimus, kuriuose yra įstrigę profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus žodžiai.
„Įvadinis žodis – tekstas, kuris dedamas knygos pradžioje. Tai yra tekstas, kuris rašomas, kai visas darbas jau yra parašytas. Ir tai yra tekstas, kurio niekas neskaito“, – kalbėjo susirinkusiuosius prajuokinęs Seimo narys. A. Vidžiūnas taip pat pridūrė, jog, jo manymu, ši knyga parodo, kokie mes, zanavykai, esame kitokie. A.Počiulpaitė, kalbėdama apie Zanavykijos kryžius, pastebėjo, kad sintautiečiai bene pirmieji Lietuvoje suskubo pažymėti senąsias kapinaites ir ten pastatė po kryžių. Profesorė kalbėdama taip pat pabrėžė – nežinanti, kur būtų tiek daug atstatytų kryžių ir koplytėlių, kaip Zanavykijoje.
R. Bertašiūtė pasakojo, jog tyrinėdama architektūrą vaikščiojo po kaimus, žvalgėsi į namus, kiemus, žmones. Pasak jos, architektūra – formų kalba ir ji pasakoja itin daug įdomių dalykų.
„Pasakoja apie tai, kaip žmonės statė, koks buvo jų požiūris, kokios buvo vertybės, kokie santykiai. Tiesą sakant, Suvalkija man atrodė toks nuobodus, lygumų kraštas... Tačiau pradėjus tyrinėti, pamačiau, kiek čia visko įdomaus, mano nuomonė visiškai pasikeitė. Radau labai daug nuostabių dalykų, pradedant piliakalniais, miesteliais, panemune, baigiant bažnyčiomis, kaimais...“ – įžvalgomis dalijosi specialistė.
Apie zanavykiškąją tekstilę į knygą savo išmonę sudėjusi I. Nėnienė šventinėje popietėje trumpai papasakojo apie suvalkiečių tautinį kostiumą, o kaip gyvas pavyzdys į sceną išėjo Patašinės laisvalaikio salės folkloro ansamblio „Nova“ nariai, pasidabinę šiais kostiumais.
Zanavykų tautiniai drabužiai yra vieni puošniausių savo raštais, spalvomis ir pasiuvimu. Jie tamsoki. Zanavykės galvą puošia raštuotai austa ar siuvinėta skepetaitė, o po ja ant kaktos rangiais raštais išraityti pabruvėliai. Mergaitės per plaukus persijuosia sidabro ar aukso galioną. Kaklą puošia gintarai ar karoliai. Kaišytinės ir rinktinės tulpių prijuostės būdavo ypač gražios savo raštų turtingumu ir spalvų įvairumu. Kiekviena sūduvė jų prisiausdavo net po keliolika. Sijonai tamsoki, išilgai plačiai dryži. Dugnas austas dvinytiškai, o platūs spalvoti dryžai išmušti į paviršių keturnyčiu ruoželiu.
R. Bakšienė kalbėdama pabrėžė, kad buvo malonu rašyti apie zanavykų šnektą, kurios ypatybės jai gerai žinomos, tačiau, redaguojant šią knygą, buvo nepaprastai įdomu daugiau sužinoti, kuo gi Zanavykija išsiskiria savo architektūra, valgiais, folkloru ir kt.
„Labai lengva šią šnektą ištarti, lengva suvokti, bet labai sunku apibūdinti... Kalbantis su zanavykais, dažnai tekę klausti, kas mes esam – zanavykai, liocai, suvalkiečiai? Atsakymų būdavo įvairių. Dominuojantis atsakymas būdavo, jog suvalkiečiai. Skirtumai tarp zanavykų, liocų ar suvalkiečių nėra tokie dideli, kad galėtume sakyti, jog mes labai skiriamės. Mes niekur nepabėgsime nuo savo siauro, įtempto ė, o, iš kurių mus atpažįsta bet kuriame Lietuvos pakrašty“, – pastebėjimais dalijosi R.Bakšienė.
Jono Jablonskio premija
Jono Jablonskio premija skiriama kas penkerius metus. Šiais metais premija buvo skirta jau šeštąjį kartą. Už gimtosios kalbos ir zanavykų šnektos saugojimo bei puoselėjimo darbus premija skirta kraštietėms, dirbančioms Lietuvių kalbos institute – Rimai Bakšienei bei Vilijai Sakalauskienei. Abi moterys apdovanotos padėkomis bei 580 eurų dydžio premijomis.
V. Sakalauskienė yra viena iš „Zanavykų šnektos“ žodyno rašytojų, šio žodyno II ir III tomų vyr. redaktorė. V. Sakalauskienė – ne tik aktyvi kalbos dienų dalyvė, bet ir dažnai talkina praktiniuose kalbos reikaluose. Zanavykų šnektos pritaikymas kuriant Zanavykų muziejaus koncepciją taip pat vyko talkinant V. Sakalauskienei.
R. Bakšienė Išleido devynias knygas ir kompaktines plokšteles tarmių klausimais, dvi iš jų skirtos zanavykų šnektos tyrinėjimams. Mokslininkė taip pat aktyviai talkina rengiant Kalbos dienas, skaito pranešimus, daug prisidėjo kuriant Zanavykų muziejaus koncepciją šnektos pagrindu, kaip jau minėta, knygos „Esam zanavykai” redaktorė ir vieno iš straipsnių autorė.
Arūnė iš Griškabūdžio:
