Praėjusį šeštadienį Pavingrupių kaime atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo, skirtas Žvirgždaičių krašto politiniams kaliniams ir tremtiniams atminti. Jo iniciatorius – Stoškų kaimo gyventojas Juozas Kudirka – džiaugėsi, kad idėją palaikė ir ją padėjo įgyvendinti ne tik Janukiškių bendruomenė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, bet ir daugelis kitų rėmėjų.

Janukiškių bendruomenės centro pirmininkas Arvydas Babušis ir Griškabūdžio kultūros centro Žvirgždaičių krašto renginių organizatorė Rimvydė Ralickienė paminklinio akmens atidengimo renginį pradėjo „Tautiška giesme“ ir prisiminimais apie šimtus tūkstančių sudaužytų vilčių ir neišsipildžiusių svajonių, palaužtų gyvenimų ir likimų. Tremtis giliai įsirėžė į lietuvių atmintį ne tik dėl patirto bado, šalčio, kančių, bet ir dėl artimų žmonių netekčių, sutraukytų ryšių su artimaisiais, begalinio Tėvynės ilgesio.

Kad visiems, kurių artimiesiems nebuvo lemta sugrįžti iš tremties, būtų kur nulenkti galvą, sukalbėti maldą, J. Kudirkos rūpesčiu pastatytas simbolinis akmuo. Garbė jį atidengti teko Seimo narei Irenai Haase, rajono savivaldybės merui Edgarui Pilypaičiui ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šakių filialo vadovui Vilhelm Haase.

Šventindamas nebylų paminklinį akmenį, Šakių dekanato dekanas kanauninkas Donatas Jasulaitis linkėjo, kad šis paminklas kalbėtų šių dienų žmonėms ir ateities kartoms apie istorinius įvykius, kurie privertė mūsų tautą kentėti. Pasak R. Ralickienės, nors iki šiol tiksliai nežinome kraupių stalinistinio režimo lietuvių tautos genocido rezultatų, iki vieno visų žuvusiųjų, svarbu, kad atmintis apie juos išliktų ir po daugelio metų. Todėl neatsitiktinai šalia paminklinio akmens buvo įleista ir Laiko kapsulė – žinutė ateities kartoms, kurioje surašytos 11-kos Žvirgždaičių krašto politinių kalinių ir 139-ios Sibiro tremtinių pavardės. Jų atminimas pagerbtas tylos minute.

Garbės sargybai prie paminklinio akmens sustojo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės 205-os pėstininkų kuopos kariai, vadovaujami vadės vyr. leitenantės Elmyros Baljanaitės-Stanevičienės, Lietuvos šaulių sąjungos Kudirkos Naumiesčio 410-os šaulių kuopos šauliai, vadovaujami vado Antano Varankovo, bei Šakių „Juodojo vilko“ būrio jaunieji šauliai, vadovaujami vado Mildaro Skripkos. Dangų perskrodė trys salvės: pirmoji – už tėvynę Lietuvą, antroji – už gyvus ir mirusius Laisvės kovų dalyvius, politinius kalinius ir tremtinius, trečioji – už Žvirgždaičių krašto žmones.

Nulenkdamas galvą prieš tuos, kurie nepalūžo ir misiją atliko iki galo, E. Pilypaitis dėkojo Žvirgždaičių krašto žmonėms, Gedulo ir vilties dieną jų atminimą įamžinusiems paminkliniame akmenyje. Tardama žodį, I. Haase išreiškė viltį, kad simbolinis akmuo sujungs mus su tais, kurie iš tremties negrįžo ir atgulė tolimoj svetimoj šaly.

„Stovėdami šalia mes būsime su jais, o jie – su mumis mūsų prisiminimuose“, – kalbėjo Seimo narė, prasmingos idėjos sumanytojui ir įgyvendintojui J. Kudirkai įteikdama padėką ir asmeninę dovaną – Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.

Renginio metu skambėjo janukiškiečių ansamblio „Šešupės vingis“ (vad. R. Ralickienė) dainos, Vilkaviškio „Juodojo vilko“ būrio šaulių Jovitos ir Algimanto Grakavinų, atstovaujančių Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungai, mini poezijos vaizdelis apie Kalniškės mūšiui vadovavusio Lietuvos ulonų puskarininkio Jono Neifalto-Lakūno ir jo žmonos – mokytojos Albinos Griškonytės-Neifaltienės-Pušelės atsisveikinimą prieš išeinant į žūtbūtinę kovą su okupantais. Nors dėl karščių numatytą scenarijų ir teko nutraukti, tačiau renginys buvo pratęstas netoliese esančioje Matulaičių sodyboje.