Širvintos upės kairiajame krante, priešais Kudirkos Naumiestį, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos būta nedidelio Vokietijos miesto, kurį lietuviai vadino Širvinta. Asociacijos „Naumiestiečių sambūris“ ir kitų naumiestiečių dėka nenugrimzdo užmarštin šio miesto istorija, o nuo šiol apie jį bylos pastatytas stendas „Kudirkos Naumiestis ir Širvinta – miestai dvyniai“. Praėjusį šeštadienį Širvintos take vyko teatralizuotas stendo atidarymas.

 

Besirenkančius prie garsiojo tilto per Širvintą, jungiančio Lietuvą ir Rusijos Federaciją, pasitiko Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro pramoginės studijos „Diskutuotina“ aktoriai, kurie sugrąžino į XX a. pirmąją pusę: prie pastatyto kontrolės posto ano laikmečio uniformomis persirengę pasieniečiai išdavinėjo simbolinius leidimus būti pasienyje, darė tvarką.

Gausiai susirinkusius naumiestiečius ir svečius pasveikinusi Kudirkos Naumiesčio kultūros centro direktorė Laima Mockevičienė kalbėjo, kad, įamžindami Širvintos miesto atminimą, atiduosime nors menkutę skolą. Apie Širvintos miestą mena tik fotografijos. Deja, šiandien žvelgiant nuo Širvintos tako į tą vietą, kur stovėjo miestas, dabar tarp styrančių žolių nešienautoje pievoje stovi tik koplytstulpis, ant kurio užrašas – 1725–1945 m., tai miesto gyvavimo metai...

„O, rodos, dar taip neseniai tuometinės Vokietijos ir Lietuvos pasienyje, kitapus Širvintos upės, žibėjo raudonplytės bažnyčios bokštai, tvarkingų vokiškų namų čerpių stogai, driekėsi akmenimis grįstos gatvės. Tai buvo tipiškas Mažosios Lietuvos miestas, palaikęs itin glaudžius ryšius su Kudirkos Naumiesčiu. Nors Širvintos miesto gyventojai daugiausiai buvo vokiečių kilmės, bet buvo pramokę lietuviškai, perėmę dalį lietuviškų papročių. Nors žmonės priklausė skirtingoms valstybėms, bet tarpusavyje labai bendravo“, – pasakojo L. Mockevičienė.

Spaudos draudimo metais per Širvintą ir Kudirkos Naumiestį ėjo vienas pagrindinių knygnešių kelių. Tai buvo miestai dvyniai, iš kurių šiandien gyvas tik vienas. Širvinta – vienintelis po Antrojo pasaulinio karo neatstatytas Europos miestas.

Tik jautrių, istorijai neabejingų naumiestiečių Irenos ir Antano Spranaičių dėka Kudirkos Naumiestyje yra įkurtas muziejus „Širvintos kampelis“ – tai lyg paminklas miestui, kurio nebėra.

„Esu Kudirkos Naumiesčio marti, čia praėjo mano gyvenimas nuo 22-ejų metų. Čia sutikau žmogų, bendramintį, vyrą Antaną, čia užaugo mano vaikai, anūkai. Čia sutikau daug žmonių, kurie myli savo miestą. Iš šiandienos renginys tai patvirtina“, – kalbėjo iki šiol Širvintos miesto istoriją puoselėjanti I. Spranaitienė. Ji pasakojo, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjo Kudirkos Naumiestyje lankytis žmonės, kurių tėviškė buvo Širvinta, o dabar jie „Širvintos kampelio“ muziejuje gali sužinoti nemažai istorijos.

Kudirkos Naumiesčio seniūnas Algimantas Baubonis I. Spranaitienei padėkojo už didelį darbą puoselėjant Širvintos miesto bei Kudirkos Naumiesčio istoriją, taip pat L. Mockevičienei bei asociacijos „Naumiestiečių sambūris“ pirmininkui Mindaugui Kantautui, nes, anot seniūno, šiandien Širvintos taką jau ne gėda parodyti svečiams, turistams.

Bene daugiausiai prie miesto dvynių įamžinimo prisidėjo asociacija „Naumiestiečių sambūris“, jo pirmininko M. Kantauto galvoje išties gausu idėjų, kad Kudirkos Naumiestyje gyventi būtų gražiau.

„Šiandien mes stovime Širvintos krante, atrodo, tai tik bedžiūstantis upelis, o pasaulio žemėlapyje – tai Europos Sąjungos, NATO siena, skirianti Rytus ir Vakarus, skirtingas kultūras. Mes pirmiausia norėjome padaryti prieigą prie Širvintos tilto, kad žmonės galėtų kuo arčiau prieiti ir pamatyti, kas yra anapus“, – pasakojo M. Kantautas. Anot jo, pasitarus su pasieniečių vadais, buvo atidaryta Širvintos tilto dalis. Mindaugas pasakojo, kad atvykę turistai vis klausdavo apie šią vietą, trūko informacijos, todėl ir nusprendė įprasminti Širvintos miesto atminimą, pastatant informacinį stendą.

M. Kantautas užsiminė, kad artimiausiu metu bus įrengtos nuorodos į tiltą per Širvintą, Širvintos taką, muziejų „Širvintos kampelis“.

Bevaikščiodami Širvintos taku, Širvintos tiltu, užkalbiname I. Spranaitienės sūnų Darių, kuris papasakojo, kad neseniai dalyvavo Vokietijos Liuneburgo mieste vykusioje Širvintoje gyvenusių vokiečių konferencijoje. Anot jo, dar šiame mieste yra Rytprūsių krašto muziejus, kuriame ir buvo kalbama apie Širvintos miestą.

„Aš pirmą kartą tą muziejų aplankiau, sužinojau, kad jame yra daug istorinės medžiagos, be to, yra įsikūrusi Širvintos gyventojų bendrija, jos nariai kartais atvažiuoja ir į Kudirkos Naumiestį, tačiau į savo tėviškę Širvintą dažniausiai žvelgia iš Kudirkos Naumiesčio pusės nuo tilto per Širvintą. Į aną pusę sunkiau patekti ne tik dėl vizų, bet ir todėl, kad ten yra Rusijos karinis poligonas“, – pasakojo D. Spranaitis ir pridūrė, kad parvežė iš Vokietijos Širvintos mieste gyvenusių žmonių padėką naumiestiečiams už Širvintos miesto istorijos saugojimą.