baneris leidinys

endriukaitis
Girėniškis Pranciškus Endriukaitis svarsto, kad daugelis šiandien dar kritiškai vertina partizanines kovas. Anot jo, daugelis partizanų, kovoję už Lietuvos nepriklausomybę, Sibire kentėję žmonės jos taip ir nesulaukė. Jis lig šiol nesupranta žmonių, sakančių, kad prie rusų buvo geriau. D. Pavalkio nuotr.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Prieš 79-erius metus birželio 14 d. sovietai pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Šios liūdnos sukakties išvakarėse kalbamės su ilgamečiu Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Šakių skyriaus pirmininku, girėniškiu Pranciškumi Endriukaičiu – ir apie pirmąsias karo dienas, ir apie paliktus gimtus namus bei sugrįžimus į juos – kai viską praradę vis iš naujo stodavęsi ant kojų.

Devyniasdešimtmetį netrukus švęsiantis P. Endriukaitis kilęs iš Jundilų kaimo (Sintautų vlsč.). Pokalbio pradžioje pašnekovo atminty iškyla 1941-ųjų birželio 22-osios rytas, kuomet visus iš miego prikėlė lėktuvų gausmas ir tolimi bombų sprogimai. Apie 10 val. Jundilų kaime užvirė tikras mūšis, užsidegė Endriukaičių sodybos pastatai – malkinė, kluonas, tvartai.

„Mūsų šeima sugulę už namo pastatų slėpėmės nuo kulkų. Vokiečiai iš minosvaidžių ir kulkosvaidžių šaudė į rusus. Aprimus mūšiui, žuvusius čia pat palaidojo, mūsų sode taip pat žuvo vienas vokiečių kareivis. Vokiečiams nurodžius, kaimo vyrai sodo kampe iškasė duobę ir palaidojo tą žuvusįjį. Popietės metą šaudymas aprimo visai. Prie šulinio susirinko vokiečių kareiviai, visi gėrė vandenį, kiti prausėsi, atsivedė porą rusų belaisvių, kuriems davė atsigerti ir vėl kažkur nusivedė“, – tokius vaizdus tuomet matė dešimtmečio Pranciškaus akys.

Vokiečiai savo žuvusiuosius 1941–1942 m. metų žiemą perlaidojo į Kudirkos Naumiesčio kapus, sovietinių karių palaikai buvo perlaidojami jau pasibaigus karui – 1945 m. pavasarį.

Anot P. Endriukaičio, 1941 m. karo aidams nugriaudėjus tolyn į Rytus, jo šeima ir kiti jundiliškiai ėmėsi atstatinėti savo sudegintus namus.

Tačiau 1944-ieji metai vėl pakoregavo Endriukaičių šeimos gyvenimą, vėl užėjo frontas – sovietai stūmė vokiečius tolyn į Vokietiją, žmonės vėl buvo išvaromi iš namų. Endriukaičiai pasitraukė į Pervazninkus, vėliau į Briedžius, kur apsistojo pas Joną Karalių. Namo sugrįžo 1945-ųjų vasario mėnesį, juos pasitiko vėl nuniokoti ir dar labiau išdraskyti namai.

Pranciškus Šakių gimnazijoje mokėsi tik iki karo. Užėjus frontui daugiau mokytis neteko.

Kaip toliau klostėsi jo šeimos gyvenimas? Pašnekovas pasakoja, kad po karo jų šeimai jau buvo suruošti dokumentai 1948m. gegužės 22 d. trėmimui, tačiau tuo metu tremties šeima išvengė. Tačiau 1951m. spalio 2 d. šeima buvo ištremta – Pranciškų, jo mamą ir tris seseris išvežė į Krasnojarsko kraštą, 1952 m. dar ir brolį, tėvas jau buvo miręs.

„Nuvežė į kolhozą, savo daiktų, maisto ne ką nusivežėm, todėl buvo labai sunku, už darbadienius nieko neduodavo. Pirmą metą mane pasiuntė į traktoristų kursus, taip ir praskurdom tą pirmą žiemą. Didžiausia bėda buvo Sibirui netinkami atsivežti mūsų rūbai, vėjas kiaurai traukdavo per kelnes. Laikui bėgant prasigyvenom, gavau gerą traktorių“, – prisimena Pranciškus ir sako, kad jis grįžo į Lietuvą po penkerių metų (1956 m. vasarą) su mama, seserimi ir jos šeima, o dvi seserys grįžo vėliau.

„Ne į tėviškę sugrįžom: Jundiluos, mūsų name, jau gyveno svetimi žmonės, Atėjau, pasižiūrėjau į sodybą... Brolis dirbo Gižuose, pas jį ir apsigyvenom“, – prisimena P. Endriukaitis.

Į Šakius jis sugrįžo 1958m., o 1978 m. pasistatė Girėnuose namą, sukūrė šeimą, žmona Vitalija taip pat ragavo Sibiro duonos – net 17 metų, susilaukė dviejų dukrų, iki pensijos dirbo tuometinėje Šakių tarpkolūkinės statybos organizacijoje.

Šiandien P. Endriukaitis atvirauja, kad buvo laikai, kai žmonės nelabai kam sakydavosi, kad buvo ištremti, tačiau jis neslėpė šitos jam skaudžios gyvenimo atkarpos. Pasak pašnekovo, prasidėjus atgimimo laikotarpiui, Šakių rajono tremtiniai pradėjo daugiau bendrauti tarpusavyje, ir apie partizanines kovas drąsiau pradėta kalbėti. Šakiuose įsikūrė Tremtinių organizacija, jos nariai pradėjo rūpintis Laisvės kovotojų įamžinimu. Bene pirmąjį kryžių pastatė 1989m. prie Šakių vandentiekio – žuvusiam nežinomam partizanui.

„Atsimenu – tą kryžių per miestą nešam, nelabai kas norėjo jį tuomet nešti, prie eisenos prisijungti, tai kiti ant šaligatvių stovėjo. Atgimimas mums buvo didelė atgaiva, kompensacija už mūsų gyvenime patirtas negandas, pergyvenimus“, – šiandien sako girėniškis.

P. Endriukaitis nuo 1995m. buvo Šakių tremtinių bendrijos pirmininkas, su kitais bendrijos nariais inicijavo ne vieno paminklo, skirto žuvusiems partizanams atminti, pastatymą: Barzduose  – Tauro apygardos štabo viršininko ir Žalgirio rinktinės vado Vinco Štrimo-Šturmo atminimui, Agurkiškės kaime – Tauro apygardos vadui Zigmui Drungai ir kitus.

„Norėjau įamžinti iš mūsų kaimo išėjusio partizanauti Vlado Rimkaus atminimą, kuris buvo sužeistas Noviškių šile. Draugai jį per Šešupę pernešė, jis mirė netoli Panovių. Buvo sakoma, kad palaidotas Kasikėnų kapinaitėse, vėliau jo giminės tvirtino, kad jo ten nėra. Todėl paminklą jam pastatėm Panoviuose, o Vaičiūnai jam vis tiek paminklą pastatė Kasikėnų kapinėse“, – pasakoja P. Endriukaitis.

Šiandien P. Endriukaitis su džiugesiu prisimena, kuomet 1992 m. atgavo savo tėviškę Jundiluos, pasiremontavo begriūvantį namelį ir su žmona parėjo čia gyventi. Sako, kad buvo neapsakomas jausmas vėl sugrįžti į tėviškę.

„Būdavo, sėdžiu prie lango ir žiūriu... Deja, jau nėra kaimynų, tik sodybų likučiai, o Jundiluos gyveno apie 20 šeimų“, – šiandien su ašaromis akyse pasakoja Pranciškus ir priduria, kad šiuo metu tėviškėje įsikūrė jo sesers anūkas.

Greit devyniasdešimtmetį švęsiantis P. Endriukaitis sako, kad šiandien dienas leidžia Girėnuose, kompiuteryje skaito naujienas, vis dar užsiima bitininkyste, yra parašęs Jundilų kaimo istoriją, kurią paliks savo dukroms, anūkams.

„Sulaukęs tokio amžiaus, džiaugiuosi tuo, ką turiu, ir kažkokių ateities planų jau nekuriu. Visą gyvenimą turėjau vieną viltį – kad kada nors sužlugs sovietinė sistema ir kad mes būsime laisvi. O dabar jau Lietuvos ateitis – jūsų kartos reikalas “, – pokalbį užbaigia besidžiaugiantis gyvenimu, vis dar žvalus P. Endriukaitis.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos