Kapų priežiūros tradicijos Lietuvoje itin pasikeitę. Vis mažiau lieka vietos gėlėms, vis daugiau kapaviečių, uždengtų granito plokštėmis arba dekoruotų skaldele. Tačiau net ir tokius kapus reikia prižiūrėti. Juos vis dažniau tvarko ne mirusiųjų artimieji, o samdyti svetimi žmonės. 15 metų Šakiuose kapus prižiūrinti Irena viešinti savo pavardės nepanoro (redakcijai pavardė žinoma – red. past.), tačiau prasitarė, kad žmonės apie ją sužino vieni iš kitų.

Mūsų proseneliai, seneliai, tėvai, kilę iš atokesnių šalies miestelių ar kaimų, dažniausiai nori amžinojo atilsio atgulti savo gimtuosiuose kraštuose, giminės kapuose. Velionių norus reikia gerbti, tačiau jei jų anūkai ar vaikai įsikūrę kur nors didmiesčiuose, dėl didelių atstumų reguliariai rūpintis mirusiųjų kapavietėmis neturi galimybių. Dar aktualesnė ši problema tampa tuomet, kai artimieji gyvena ar dirba užsienyje. Tokiais atvejais net ir kartą per metus aplankyti kapus pavyksta tikrai ne visiems.

„Žmonės toli gyvena, tai reikia jiems padėti. Tvarkau ne tik emigrantų artimųjų kapus. Prašo padėti žmonės iš Kauno, Vilniaus, Druskininkų, Panevėžio ir kitų miestų, kurie tik per šventes atvažiuoja pagerbti mirusių artimųjų“, – vardijo pensinio amžiaus sulaukusi Irena, kuri, galima sakyti, į kapines eina kaip į darbą, nes kartą per savaitę turi apeiti visus prižiūrimus kapus – žino, kur reikia gėles pasodinti, kur nuravėti, kur tik paminklą nuvalyti.  

Kapus prižiūrinčių moterų ieško ne tik emigrantai ar toliau nuo artimųjų kapų gyvenantys žmonės, bet vis dažniau kreipiasi ir vietiniai, daugiausiai vyresnio amžiaus žmonės, kurie patys jau nebepajėgia sutvarkyti kapų, todėl ir ieško, kas tai padarytų už juos.

Šakietės teigimu, darbo kapinėse visais metų laikais užtenka – pavasarį ir vasarą reikia rūpintis gėlėmis, jas pasodinti, laistyti, ravėti, o rudenį atšalus orams nugrėbti ir surinkti nukritusius lapus.

Pasak jos, kapų tvarkymo tradicijas keičia ne tik emigrantai, bet ir toliau nuo giminės kapaviečių Lietuvoje gyvenantys žmonės, kurie nenorėdami, kad jų artimųjų kapavietės apželtų piktžolėmis, kad būtų lengva nušluoti lapus, jas apdengia plokštėmis ar dekoruoja akmens skaldele. Tokie sprendimai šiandieninėje visuomenėje jau tampa tradicija.

„Man patinka prižiūrėti kapus nuo senų laikų. Nueinu ir sau ramiai dirbu“, – atviravo šakietė, prasitarusi, kad žmonių poreikiai ir galimybės itin pasikeitę – kapavietes prieš šventes ji tvarko kukliau, nes žmonės jau nenori didelių gėlynų, ne visiems patinka ir dirbtinių gėlių puokštės, dažniausiai užtenka keleto gyvų gėlių žiedelių.

Tačiau įprastos gėlių pasirinkimo tradicijos beveik nesikeičia. Moteris pasakojo, kad ankstyvam pavasariui visi nori našlaičių, vasarą sodina begonijas, nes jos nenuleipsta nuo saulės kaitros, o rudenį, prieš Visus šventuosius kapavietes puošia chrizantemomis, kurios žydi iki pat šalnų, arba visą žiemą gražiai atrodančiais viržiais.

Per sezoną ir po 30 kapaviečių prižiūrinti moteris sako, kad laikotarpis prieš lapkričio 1-ąją tampa tikru iššūkiu, nes reikia suspėti visus kapus ir sutvarkyti, ir apsodinti, ir papuošti. Kadangi aplankyti ir pagerbti mirusiųjų net ir šią dieną galimybę turi ne visi, todėl ant kai kurių kapų Irena ir žvakeles artimųjų prašymu iš vakaro uždega.

„Viskas prasidėjo nuo vieno kapo, o po to vis daugiau ir daugiau prašymų sulaukiau. Žmonės apie mane sužino vieni iš kitų. Kitais metais prie prižiūrimų kapų prisidės dar ir keletas naujų“, – pasakojo Irena, džiaugdamasi, kad turi galimybę ir šiek tiek prisidurti prie pensijos, ir sulaukianti dėkingų žmonių skambučių, mažų dovanėlių.

Pašnekovė pabrėžė: „Įprastai kapų priežiūros sezonas prasideda prieš Motinos dieną ir baigiasi po Visų šventųjų. Surenki sudegusias žvakes ir nieko negali judinti iki balandžio mėnesio. Sakoma, kad ir mirusiems reikia leisti pailsėti.“