Asta GVILDIENĖ Jau 21 – ąjį kartą sausio 13 dieną atiduodame pagarbą Laisvei. 1991 metais šią dieną įvykęs Lietuvos piliečių pasipriešinimas sutrukdė Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga užimti televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamentą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Tą naktį prie televizijos bokšto Vilniuje buvo sužeista per 600 taikių ir neginkluotų žmonių, žuvo 14.
Nuotr. Buvęs Šakių Sąjūdžio tarybos pirmininkas G.Lenkas vis dar prisimena 1991 – ųjų sausio įvykių metu tvyrojusią įtampą ir nerimą.
Pirmieji paminėjo bėgikai
Pirmieji, kaip įprastai, Laisvės gynėjų dieną paminėjo bėgikai. Sausio 8 dieną beveik 2,5 tūkst. entuziastų įveikė 9 kilometrų atstumą nuo Antakalnio iki Televizijos bokšto. Jame šiais metais dalyvavo ir rekordinis Šakių rajono bėgikų skaičius. Pagarbos bėgime dalyvavo net 31 mūsų rajono gyventojas – daugiausiai Jaunieji šauliai iš Kudirkos Naumiesčio, Lekėčių, Sintautų, Šakių. Tai nėra varžybos, kuriose svarbiausia – nugalėti. Šio renginio tikslas – ugdyti ištvermę ir pilietinę pagarbą kovoje už šalies Laisvę ir Nepriklausomybę.
Gerai prisimena 1991 – ųjų sausio įtampą
1989 metais rajone įsikūrusiai pirmajai Sąjūdžio grupei nuo 1990 metų ėmėsi vadovauti Gintautas Lenkas. Tai žmogus, kuriam iš arti teko pajusti sausio įvykių nerimą Šakiuose ir Lietuvoje. Pasak jo, įtampa tarp žmonių buvo juntama jau nuo 1990 – ųjų kovo mėnesio, kai grasinimais ir šmeižtu buvo bandoma suklaidinti žmones, kad jie patys užgniaužtų nepriklausomybės siekius.
„Juodosios jėgos veikė, - tvirtino G.Lenkas. – Į Šakius kasdien atvykdavo sunkvežimis su desantininkais. Prieš Sausio 13 –ąją teko būti Vilniuje pačiam. Žmonės jautė pasididžiavimą, kad eina ginti savo Parlamento. Moterys meldėsi.“
Jautėsi vienybė ir pilietiškumas
Buvusio tuometinio Šakių Sąjūdžio tarybos pirmininko teigimu, būtent tomis dienomis lietuviai, matyt, jautė pačią didžiausią vienybės ir pilietiškumo dvasią, kuri, deja, jau po metų išblėso. „O tomis šaltomis sausio dienomis žmonės dalijosi tarpusavyje maistu ir karšta arbata, kartu glaudė nugaras prie degančių laužų, kad nesužvarbtų nuo žiemos speigo. Lietuvis už lietuvį stojo mūru. Visi suvokėme, kad kelio atgal nėra. Reikia laikytis iš paskutiniųjų“, - pasakojo G.Lenkas.
Jis prisiminė ir pačią Sausio 13 – ąją, ir kraupius vaizdus, transliuotus iš Vilniaus, ir baugias Lietuvos televizijos diktorės Eglės Bučelytės akis bei paskutinius jos žodžius prieš išjungiant televiziją: „Jie jau ateina...“. „Žiūrime televiziją ir negalime savo akimis patikėti – desantininkai šaudo į žmones, plaukia informacija apie žuvusiuosius, sužeistuosius... Visą naktį jautėmės, kaip nesavi, - prisimena G.Lenkas. – Rūkėme cigaretę po cigaretės. Bijojome, kad neužgrobtų mūsų telegrafo.“
Dėl Nepriklausomybės dar kartą padarytų tą patį
„Nors po Sausio 13 – osios įvykių atsirado provokatorių, kurie šaukė, kad be reikalo žmonės savo gyvybes atidavė už Lietuvos laisvę, jei ši situacija pasikartotų, tai daryčiau viską taip pat, - kalbėjo buvęs Šakių Sąjūdžio tarybos pirmininkas. – Gal būtų kitokia patirtis, gal tiek daug žmonių neatsirastų, nes daugelis tų dienų įvykių liudininkų jau išėję Anapilin, tačiau, be jokių abejonių, padarytume tą patį.“
Kovojo ne už tokią Lietuvą
Pasak G.Lenko, aišku, kad kovojama buvo ne už tokią Lietuvą, kokia ji yra šiandien. Ne to žmonės tikėjosi, nors jau tuomet matėsi, kad tie patys sovietmečio politikai ateis į valdžią. „Sąjūdis nebuvo taip organizuotas ir čia buvo tik laiko klausimas, kada subyrės jo gretos, - teigė jis, drąsiai teigdamas, kad kai kurie žmonės ir iki šiol išliko tokiais pat savo šalies patriotais ir kovotojais už teisybę. – Nors pirmoji taryba buvo tikrai idėjinė, vienybė greitai pradėjo blėsti.“
Aišku, sąjūdiečio manymu, siekiai turėti pilnas parduotuves maisto, išsipildė. Anksčiau lietuvišką mėsą, pieną ir daržoves išveždavo į Rusijos gilumą - lentynos buvo tuščios. Tačiau šiandien, kai visko yra, ne visi žmonės turi pinigų nusipirkti.
Nepritaria ūkių griovimui
„Galiu drąsiai teigti, kad šiandieninę Lietuvą valdo pinigai ir piniguočiai, - tvirtino G.Lenkas. – Valstybė augina tinginių kartą. Žmonėms reikia duoti ne pašalpas, o darbo. Pašalpų gavėjai Lietuvą baigia iki bankroto nuvaryti. Nepritariu ir Europos Sąjungos politikai – išnaikinti mažus lietuviškus ūkelius. Valdžia užsimauna tokią kepurę, kokią tuo metu reikia užsimauti.“
Lietuviai buvo darbštūs. Kaimo gyventojai patys visko užsiaugindavo: turėjo ir mėsos, ir pieno, ir sūrių, ir daržovių. Maistas buvo ir ekologiškas, ir sotus. Ne toks, kokį šiandien perkame „Maximose“. „Pavalgei dešrelių ir po pusvalandžio vėl nori valgyti, o kai atsipjauni lietuviškų parūkytų lašinukų, visai dienai energijos netrūksta“, - tvirtino sąjūdietis.
Neturime jokios ideologijos
Lietuvių vienybė ir susitelkimas, kurį žmonės jautė sausio įvykių metu, baigėsi po metų dvejų. Pasak G.Lenko, šiuo metu vyksta didžiausias žmonių mulkinimas. „Liūdniausia tai, kad neturime jokios ideologijos, jaunimas nesimoko pilietiškumo, žmonės pasimetę, - apgailestavo buvęs Šakių Sąjūdžio tarybos pirmininkas. - Lietuva po truputį dingsta. Ne veltui Stasys Lozoraitis prieš mirtį sakė: „Žiūrėkit savo rubežius...“, t.y. Lietuvos sienas... Be to, didėja mirtingumas, gimstamumas mažėja... Jaunimas baigia išsibėgioti į užsienį.“
Ona iš Patamošupių:
