Kiekviena gyvenimo diena – tai Dievo dovana...

vilcinskiene valerijaAsta GVILDIENĖ
 
Birželio 7 dieną mūsų krašto mokytoja ir poetė Valerija Vilčinskienė švęs savo jubiliejinį 60 - ąjį gimtadienį. Koks buvo jos nueitas kelias? Kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Ko vertas  jos ieškojimas po laiminančia Dievo ranka? Iš kur poetės dvasios polėkis, minties skaidrumas? Apie tai ir kasdienį ėjimą į dvasios ramybę bei Dievo palaimą ir kalbamės su sintautiete Valerija, savo šaknis įleidusia Gelgaudiškio žemėje.
 
Nuotr. Valerija įsitikinusi, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna – svarbu išmokti pasitikėti Aukščiausiuoju ir skaityti jo siunčiamus ženklus.
 
Paveldėjo su genais
 
Pasak Valerijos, kiekvienas atsinešame savo likimą. Dvasios polėkį ir minties skaidrumą ji paveldėjo su genais. Tai poetė suprato per vieną naktį perskaičiusi savo senelio dienoraštį, kurį šis rašė 1944 – aisiais, būdamas vokiečių nelaisvėje. Jos mamytė taip pat turėjo tokią gyslelę – mokėjo gražiai reikšti savo mintis, raiškiai bet ką paskaityti. „Mano eilės išsiliejo spontaniškai, besimokant trečioje klasėje, - pasakojo Valerija. – Beeinant namo, mano sąsiuvinys su eilėmis iškrito, na papulk tu šitaip, po lietuvių kalbos mokytojo langais. Jis rado ir išspausdino jas mokyklos sienlaikraštyje. Tada labai  sutrikau, užsidariau savyje ir daugiau nenorėjau rašyti, lyg kas būtų apnuoginęs mano sielą. Vėl praplyšau rašyti jau paauglystėje. Labai jau malonus tas pats procesas. Tada neskaičiuoji nei pinigų, nei laiko. Atėjo įkvėpimas – būk maloni, lipk iš lovos ir rašyk. Atėjo ir išsiliejo. O jei stengiesi – nieko neišeina. Eini kaip per gruodą, kaip per akmenėlius...“ 1995 metais Valerija išleido savo pirmąją eilėraščių rinktinę „Neužgesk, saulele, neužgesk…“. 1999-aisiais dienos šviesą išvydo ir antroji poezijos knygelė „Nepaliki po saule vienų…“. Po dešimties metų pertraukos poetės dvasinė filosofija lyg gyva žievė įaugo į trečiąją eilėraščių rinktinę „Prisiglausk prie Dangaus“. Viskas Aukščiausiojo valioje. Jei Jis palaimins, Valerijos Tikėjimas ir Meilė eilėmis įsilies į kitą, jau ketvirtąją knygelę.

Mokytis niekada ne vėlu

„Gyvenimas - tai pamoka žmogaus ir Dievo akyse, - sako jubiliatė. – Gyvenimas - tai nuolatinis mokymasis. Nes mokytis, manau, niekada ne vėlu. Kai atsigrįžau, pamačiau, kad aš dar galiu mokytis. Kitų metų kovo mėnesį baigsiu studijas, o birželio 7 dieną mane išleidžia į pensiją... Tai dar tris mėnesius spėsiu padirbti...“ Baigusi Sintautų vidurinės mokyklos devynias klases, ji  mokėsi Marijampolės aukštesniojoje pedagoginėje mokykloje, vėliau Vilniaus pedagoginiame institute. Vaikystėje puoselėta svajonė - būti mokytoja, išsipildė. Jos rankose - pradinių klasių bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos diplomai. Visą gyvenimą – 36 –erius metus išdirbusi mokytoja, Valerija šiandien džiaugiasi galėdama įgyti ir darželio auklėtojos specialybę, dalyvaudama ES lėšomis finansuojamame projekte.

Vedė Dievas

Išėjusi iš darbo mokykloje ir būdama be galo reikli sau, moteris suprato, kad negali tik sėdėti namuose ir apsiriboti siuvimu, mezgimu ar fotografavimo hobiu. Jai reikėjo kitokio gyvenimo įprasminimo, reikėjo kitokio darbo. Ir jis atsirado visai netikėtai – tiesiog berenkant aukas kasmetinei miestelio šventei. Nors Valerija Gelgaudiškyje gyvena jau 27 – erius metus, šiek tiek nerimavo. Kaip į tai pažiūrės žmonės? Tačiau  širdyje pajutusi didelį džiaugsmą, negalėjo šios veiklos atsisakyti. Iš tiesų, pradėjusi lankytis gelgaudiškiečių namuose, mokytoja nustebo, kaip gražiai ją žmonės priėmė, kiek daug aukojo. Tąkart ji surinko daugiausiai pinigų iš visų 14 rinkusiųjų. Bevaikštant po žmones, šie Valerijai pasiūlė nueiti į vaikų darželį. Ilgai nedvejojusi, ji ten ir apsilankė. Buhalterė, mielai paaukojusi miestelio šventei, pasiūlė dar užeiti pas vedėją. Taip mokytoja atsidūrė prieš žmogų, kuris jai pasiūlė pavaduoti sergančią darželio auklėtoją, o vėliau priėmė ir nuolatiniam darbui. „Buvau priblokšta. Štai iš kur buvo tas džiaugsmas, - pasakojo pašnekovė. – Tiesiog ėjau ten, kur vedė Dievas. Supratau, kad atsitiktinumų nebūna. Svarbu išmokti pasitikėti Aukščiausiuoju ir skaityti jo siunčiamus ženklus.“

Čia ir dabar

Pašnekovė mano, kad tik su gyvenimo patirtimi ateina suvokimas, jog per dvidešimt, trisdešimt ar net šešiasdešimt metų nueitas kelias yra mūsų gyvenimas, kuriame niekas kitas mūsų pavaduoti negali. „Esi laimingas, jei sustoji prie tokio žmogaus, kuris gali duoti atsigerti amžinosios tiesos, pamaitinti dvasios penu, - sako Valerija. – Tai yra turtas, kuriuo privalome pasidalyti su kitais. Kuo daugiau duodame, tuo daugiau atgal gauname.“ Pasak jos, kai sulauki gyvenimo brandos, supranti, kaip svarbu išmokti taupyti laiką, nes jis išeina ir nebegrįžta, kaip svarbu išmokti gyventi čia ir dabar. Suvoki, kad jau niekada nepadarysi to, ko nepadarei, neištaisysi savo klaidų - laikas nesugrąžins į tas situacijas, kuriose dabar pasielgtum kitaip nei tada. „Ir vis tik kiekviena gyvenimo diena – tai Dievo dovana. Didžiausias mano džiaugsmas, kad galiu būti mama, galiu būti močiute, - atviravo moteris. – Didžiuojuosi savo sūnumi, kuris nuėjo senelio pėdomis ir baigė karininkų mokyklą. Nuolat apgailestauju, kad per mažai jam daviau. Vis per tą skubėjimą, per bėgimą, per darbus. Dievinu savo anūkėlį. Juk mylėti – tai taip nuostabu...“

Būkime kaip vaikai

Valerija pataria, kad nereikėtų pamiršti ir kito labai svarbaus dalyko – ryšio su kitais žmonėmis, su Aukščiausiuoju.  „Aš laiminga, kad per savo gyvenimą sutikau tiek daug gerų ir dvasingų žmonių, kurie man be galo padėjo. Ryšys su jais - didelis turtas, - patikino Valerija. – Ryšys su Dievu – tai gyvenimo pilnatvė, kurios dėka jis nepabyra kaip vėrinio karoliukai, o susidėlioja į savo vietas. Man labai gaila tų žmonių, kurie negali nusišypsoti, apkabinti, pasakyti gero žodžio. Juk kiekviename iš mūsų tarytum gyvena tiek daug atspalvių.“ Pasak mokytojos, reikia imti pavyzdį iš vaikų. Jie taip natūraliai ir džiaugiasi, ir pyksta, ir liūdi. Ne veltui Jėzus sakė, kad jų Dangaus karalystė. Jie palaiminti. „Todėl negalima pykti ant mažo vaiko. Tai didelė nuodėmė, - įsitikinusi darželio auklėtoja dirbanti moteris. – Taip mes užgniaužiam jo dvasią, žudom ją savo grubumu. Būkime kaip vaikai.“

Nėra to blogo

„Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gyvenimas pilnas Dievo ženklų, tik turime išmokti juos skaityti, - tvirtino Valerija. - Tada supranti, kad viskas, kas įvyko, tiesiog turėjo taip būti. Todėl nereikia nieko kaltinti ar teisti, o priimti visą taip, kaip yra. Ne veltui sakoma, jei Dievas uždaro duris, jis palieka pravirą langą, kad galėtume išeiti ar įsileisti į savo širdis šviesos.“ Pasak jos, nepaisant skausmo, su kiekviena bėda atsiveria džiaugsmas, tik mes jo nematome, nugrimzdami į liūdesio liūną, priekaištaudami, pykdami. Ne veltui sakoma, kad nėra nelaimės, kurioje nesislepia nors dalelė laimės. Paklausus apie ateities planus, Valerija prasitarė, kad dar turi svajonių, kad jaučia save kitoje vietoje. Tačiau svajones dar reikia subrandinti savyje, kad jos visos išsipildytų.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip vertinate seimūno G. Surplio idėją liepos pirmąjį šeštadienį paskelbti Giminių diena?

klausimelis 06 11Irena iš Lukšių:

Manau, kad tolstančius giminaičius vargu ar kas begali suartinti, bet gal į naudą būtų. Galbūt pirmais metais ir neprigytų, bet ilgainiui taptų sava, žmonės kaip per kokias Jonines susieitų. Dabar tikrai daromės kaip robotukai – bėgi, bėgi... Pas mus aplinkoje silpnėja giminių ryšiai, net nežinau, kas dėl to kaltas, gal kompiuteriai, naujos technologijos. Žmonės pavargę, kažkas tikrai ne taip darosi. 

klausimelis 06 11 2

Antanas iš Šakių:

Teigiamai, šventės visada smagu. Nežinau, kaip ji galėtų būti švenčiama, manau, nuo giminių skaičiaus priklauso – turiu draugų, kur daug giminių, jie užsisako sodybas, šventė ne vienos dienos išeina. Aš nelabai daug giminių turiu, mažame rate išsitenkam, o ir šiaip, senas jau, nelabai kam įdomus... Manau, tokios progos gali svarbiomis tapti. Anksčiau kitaip būdavo, o dabar žmonės tolsta, kraustosi į užsienį jaunimas. Liūdna labai dėl to.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.