Laikraštis „Draugas“ kiekvienų metų pabaigoje apdovanoja pasirinktą asmenį, įmonę ar kitą geradarį, kuris yra to labiausiai nusipelnęs. Nemeluosime, išrinkti tokį nominantą išties sudėtinga – juk gera darančių aplink mus tiek daug...

Šiais metais apdovanojimas „Metų entuziazmas“ įteiktas Šakių cirko mokyklos vadovams Itanai ir Raimondui Januševičiams. Daugiau cirku besidomintys tikriausiai žino šių žmonių atsidavimą cirkui, šio žanro gaivinimą bei puoselėjimą, žino, kaip jie, dalyvaudami įvairiuose konkursuose, garsina Šakių kraštą... Tikriausiai žino, kokie vargo keliai nueiti, kad Šakių cirko mokyklos vardas, kaip vienų iš geriausiųjų, skamba ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje... Žino, kad Šakių cirko mokykla Lietuvoje ir užsienyje skina pirmąsias vietas bei „Grand Prix“ apdovanojimus. Tik cirko mokyklos vadovų dėka Šakiuose vyksta tarptautinis cirko festivalis „Cirko žiburiai“, į kurį atvyksta kitų šalių cirko artistai. O svarbiausia – jei ne I. Ir R. Januševičiai, Šakiuose nebūtų cirko mokyklos. Šių dviejų entuziastų nuopelnus būtų galima vardinti ir vardinti...

Beje, tarptautinių žodžių žodyne entuziazmas apibūdinamas kaip didelis dvasios pakilimas, įkvėpimas, užsidegimas, o entuziastas – žmogus, kupinas entuziazmo, pagautas kokios nors idėjos, karštai atsidavęs reikalui, užsidegėlis. Šimtų procentų, it į taikinio viduriuką, šie apibūdinimai tinka I. ir R. Januševičiams.

Pradėjo nuo nulio

2004 m., kai po dešimties metų tylos į Šakius grįžo cirkas ir buvo suburtas naujasis cirko „Šypsena“ kolektyvas, jam vadovauti pradėjo I. ir R. Januševičiai. Tuo metu vadovai neturėjo jokio reikiamo inventoriaus, viską, ką turėjo, susinešė iš namų. R.Januševičiaus prisiminė, jog nuo jų vaikystės buvo likę vatiniai čiužiniai, kuriuos taip pat panaudojo. Daugiau nieko. Darbas buvo pradėtas nuo nulio.

R. Januševičiui atrodo, kad su „Šypsena“ niekur per daug nedalyvavo, tačiau laimėjimų vis tiek būdavo daug. Pasak vadovo, iš pradžių jie, vadovai, stebuklų nedarė, tačiau augo kartu su vaikais – keitėsi jų sugebėjimai bei požiūris.

„Dabar, kai mokiniai atlieka pasirodymus, galiu sėdėti salėje, mėgautis ir būti ramus, kad jie susitvarkys, apsaugos vienas kitą“, – pasakojo vadovas.

Mokiniams – tarsi tėvai

Viena yra tai, ką vaikai daro scenoje, kita – gyvenimo pamokos, kurias gauna vykdami į pasirodymus. Kaip sakė vadovai, juk mamų šalia tuo metu nebūna, niekas jiems nesulanksto drabužių, nepasako, ką rengtis ir t. t. Tačiau I. Januševičienė sakė, kad vaikai jau pripratę vienas kitam padėti, ir juokaudama pridūrė:  „Jei nepadeda, nuo vadovų gauna velnių.“

Pasiteiravus, kaip buvo iš pradžių, kaip sekėsi įvesti tam tikras taisykles ir išauklėti vaikus, I. Januševičienė prasitarė, jog buvo tikrai sunku.

„Vaikai yra kitokie nei suaugusieji. Labai lengva pastebėti gerąsias ir blogąsias jų savybes. Pavyzdžiui, jei vienas iš jų kažko nepadaro ar, sakykim, vėluoja į repeticijas, kiti iškart ima klausinėti, kodėl jam galima taip elgtis“, – pastebėjimais dalijosi vadovė.

I. ir R. Januševičiai vienbalsiai sakė, jog jie ir cirko mokyklos mokiniai – tarsi šeima. Vaikams šiukštu draudžiama vadovams kažko nepasakyti, nutylėti... Tarp jų nėra paslapčių. Ir iš tikrųjų, vadovai vaikams būna ir tėvai, ir psichologai, ir šiaip pagalbininkai, ir tas ramstis, į kurį galima atsiremti, kai sunku.

Be to, labai svarbu, jog vaikai, matydami savo vadovus, tarp kurių tvyro santarvė, supratingumas, pasisemia gerųjų pavyzdžių, taip puoselėdami ir savo gerąsias savybes.

„Žinoma, visko būna. Kartais ir prie vaikų su Itana susikimbame, kai išsiskiria nuomonės, tačiau labai stengiamės jiems rodyti gerą pavyzdį“, – kalbėdamas apie darbą su vaikais pasakojo R. Januševičius.

Savaime suprantama, problemų dažnai atsiranda, kai vaikai tampa paaugliais, tad tų sunkumų neišvengia ir cirko mokyklos vadovai.

„Tikrai būna ir taip, jog paskambini tėvams paklausti, kodėl vaikas neatėjo į treniruotę, o iš tėvų išgirsti, jog jis sakęs ten einąs. Tuomet stengiamės kalbėtis ir su vaiku, ir su jo tėvais, kad kažkas pasikeistų. Tėvams padedant įvedame tam tikrą kontrolę. Žinoma, praėjus kiek laiko tam vaikui jau kaip ir nesmagu prisiminti, kaip jis elgėsi ir kokių priemonių turėjome imtis“, – prisiminė entuziastai.

Dėl cirko – viskas

Su I. ir R. Januševičiais daug kalbėjomės apie dabartį, apie cirko mokyklos mokinius, tačiau bene įdomiausia buvo sužinoti detalių iš jų pačių jaunystės bei to laikotarpio, kai cirkas tapo jų gyvenimo dalimi.

Vadovai prisiminė savo paauglystę, kai būdami 15 metų vyko į Sankt Peterburgą traukiniu, aplankė tris cirkus, kad galėtų pažiūrėti cirko artistų pasirodymus. I. Januševičienė pasakojo, kad tuomet pirmą kartą pamatė pasirodymą su pudeliais.

„Kaip dabar prisimenu, vieninteliai mano žodžiai buvo – „Viskas. Noriu.“ Po kokio mėnesio vykome atgal, nusipirkau tris šunis, dabar galvoju, kokia durna buvau. Didžiulė klaida, kai tu nežinai, kaip viskas turi vykti. Reikia po vieną šuniuką įtraukti į pasirodymus, o aš visus iškart mokiau... Buvo sunku. Namie viską apgrauždavo, įsivaizduokit, trys šunys. Tiesiogine to žodžio prasme – viską nusiaubdavo“, – dabar besijuokdama apie praeities sprendimus kalbėjo vadovė.

Atgal į praeitį

1985 m. balandžio mėn. Šakių cirkui „Šypsena“ pradėjo vadovauti Maskvos valstybinę estrados ir  cirko mokyklą baigęs Alvydas Pečiulis, tuomet į šią veiklą rimčiau įsitraukė ir Itana bei Raimondas. Tiesa, Šakiuose veikė cirko būrelis nuo 1976 m., vadovai lankė ir jį. Juokaudamas R. Januševičius sakė, jog tik tuomet sužinojo, kad Itana – jo bendraamžė.

Kai 1989 m. cirkas „Šypsena“ pradėjo savarankišką veiklą ir  kolektyvo narių sprendimu pavadinimas pakeistas į „Miražą“, Itanai ir Raimondui tebuvo po 16 m. Vadovai prisiminė, jog tuomet pusę metų kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro kultūros centre vykdavo repeticijos.

„Eidavom kaip į darbą“, – prisiminė vadovai. „Sulipdžiusi“ programą trupė mėnesiui išvykdavo gastrolių. Itana prisiminė, jog tas laikotarpis buvo taip pat sudėtingas.

„Galima sakyti, buvome dar vaikai. Namus palikti būdavo tikrai nelengva. Skaičiuodavom dienas iki grįžimo į juos“, – pasakojo ji.

Vadovė prisiminė, jog pirmasis jos, kaip cirko artistės, atlyginimas buvo tikrai nemažas, dvigubai didesnis nei uždirbdavo jos tėtis. Tačiau tuomet, būdama maža mergaitė, Itana pinigus pasiėmė ne sau: „Gavusi pirmą atlyginimą, jį atidaviau mamai.“

Noras būti cirko artiste buvo didesnis už viską: būdama 15–16 m. Itana išėjo mokytis į vakarinę mokyklą, kad galėtų atsiduoti cirkui.

„Kad noriu išeiti iš mokyklos, iš pradžių pasakiau mamai, ji liepė tartis su tėčiu. Labai nustebau, kai jis nepaprieštaravo. Tačiau kiti giminaičiai, mokyklos direktorius, mano auklėtoja negalėjo patikėti tokiu mano sprendimu, visaip bandė atkalbėti. Visi man „piešė“ ateitį, jog studijuosiu aukštojoje mokykloje mediciną, būsiu daktarė. Kokia medicina? Aš jos nenorėjau... Visą laiką žinojau, jog būsiu arba kūno kultūros mokytoja, arba cirko artistė“, – apie lemtingą gyvenimo žingsnį pasakojo I. Januševičienė.

„Mes gyvename tuo, ką darome. Pažįstami vartydami nuotraukų albumus juokiasi, nes pas mus „normalių“ nuotraukų nerasite. Visos iš cirko gyvenimo“, – pridūrė ji.

Viską lemia patirtis

Vadovų pasiteiravus, iš kur jie semiasi jėgų, kai būna sunku, atsakymas buvo paprastas ir aiškus – „viską lemia patirtis.“ Tačiau Itana prasitarė, jog nejaučia nostalgijos, kai  cirko arenoje mato kitus artistus, nejaučia nostalgijos prisimindama save kaip cirko artistę, jai pakanka to, jog gali mokyti vaikus to, ko ją pačią mažą mokė mokytojai.

„Aš tik prisimenu: Dieve, kaip tuo metu mums buvo sunku... Dabar svarstau, iš kur  turėjau tiek jėgų?“ – atsidususi svarstė Itana.

„Laikui einant viskas pabrango, į renginius niekas nėjo. Mūsų gyvenime buvę epizodų, kai buvo nepakeliama. Nėra jokios paslapties: kai Itana pagimdė pirmą mūsų dukrą, aš neturėjau pinigų, todėl surinkau ir pardaviau stiklo tarą, kad galėčiau žmonai nunešti gėlių, o seselėms saldainių“, – sunkius gyvenimo tarpsnius prisiminė Raimondas.
Baigdami pokalbį lyg susitarę abu cirko mokyklos vadovai sakė, kad visko gyvenime buvo, tačiau šiandien turi bendrus tikslus, kurių ir siekia.