Ilguvoje specialistai apžiūrėjo bažnyčią ir įvertino būsimus darbus. KPD Marijampolės skyriaus nuotr.
Kultūros paveldo departamentas (KPD) informuoja – Šakių rajone esančiam Ilguvos dvaro sodybos statinių kompleksui priklausanti 1813–1814 metais statyta Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir varpinė šiuo metu yra kritinės būklės. Dvaro statinių kompleksas susiformavo XVIII a. pab.–XX a. I p. 2019 m. buvo įrengta priešgaisrinė signalizacija, tačiau patys pastatai prašosi skubaus restauravimo. Būtini konstrukciniai, architektūriniai tyrimai, padėsiantys įvertinti pastatų būklę ir parinkti tinkamus restauravimo sprendinius.
Departamento informacijoje minima, kad Kultūros ministrui patvirtinus Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarties dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje įgyvendinimo 2020 metų programą ir skyrus lėšų, atsirado reali galimybė pasirūpinti šiais unikaliais pastatais. Šių metų gegužę įvertinti situacijos ir būsimų darbų į Ilguvą atvyko Kultūros infrastruktūros centro atstovė, KPD Marijampolės skyriaus vedėja, Vilkaviškio vyskupijos Šakių dekanato dekanas. Pasitarime dalyvavo ir Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios parapijos klebonas. Konstatuota, kad būsimi darbai bus didelės apimties (pamatų, fasadų, stogo ir vidaus sutvarkymo). Bus atkurti prarasti puošybos elementai, autentiškos bažnyčios interjero spalvos. Restauravus nepaprasto grožio kultūros paveldo objektą, tikimasi čia pritraukti daugiau lankytojų. Dvaro istorija labai įdomi, čia persipynę daug garsių žmonių pėdsakų.
1583 m. dabartinė Ilguvos vietovė Zapyškio parapijos aprašyme minima Panykiais. XVII a. I p. žemės priklausė Gardino teisėjui Grigalijui Masalskiui, kurio sūnus Aleksandras pardavė dalį Panykių žemių. Jas 1640 m. įsigijo Žemaičių katedros prelatas, Veliuonos klebonas Liudvikas Talko-Grincevičius-Ilgovskis. Greta jau esančio kaimelio jis įkūrė vasaros rezidenciją, kuriai priklausė trys palivarkai. 1694 m. duomenimis, buvo didelis namas, du svirnai, tvartai, daržinė, kepykla, pirtis ir bravoras. 1758 m. dvarą su keliais gretimais palivarkais nusipirko Veliuonos klebonas Viktorinas Talko-Grincevičius-Ilgovskis (Talko-Hryncewicz-Iłgowski).
1765 m. dvaro sodybos teritorijoje buvo pastatyta medinė bažnyčia. Dvarą 1767 m. paveldėjo brolio Pranciškaus sūnus Jonas Grincevičius, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1762–1798) dvaro šambelionas. Tuo metu Panykius imta vadinti Ilguva. 1790 m. buvo pastatyti mediniai dvaro rūmai. Po Jono mirties 1806 m. dvarą valdė jo žmona Kristina de Karpe Grincevičienė (mirė 1852 m.). 1814 m. ji su parapijiečiais fundavo naujos bažnyčios (sudegusios vietoje) statybas.
1852 m. dvaro turtus paveldėjo sūnus Julijonas Grincevičius (1800–1861), Marijampolės apskrities Taikos teisėjas, Vilniaus universitete baigęs medicinos studijas. Po jo mirties 1861 m. dvaras atiteko sūnui Henrikui (1824–1878). Jo valdymo metu buvo pastatytas mūrinis kumetynas, parapijos namai bei tvartai. Ilguvos dvaro paveldėtoja tapo Henriko duktė Ona bei jos vyras, smuikininkas, kompozitorius, dirigentas Emilis Mlynarskis (1870–1935), gimęs Kybartuose. 1897 m. šeima persikėlė gyventi į Varšuvą. Emilis 1900 m. tapo pirmuoju naujai įkurtos Varšuvos filharmonijos dirigentu.
Pats kompozitorius su žmona Ona Ilguvoje pastoviau gyveno 1905–1914 metais. 1929–1931 m. gyveno JAV, Filadelfijos mieste, kur dirbo miesto orkestre ir operoje bei dėstė universitete. 1931 m. grįžo į Varšuvą, 1932–1933 m. buvo Varšuvos operos direktoriumi. 1934 m. išrinktas Lenkijos kompozitorių asociacijos prezidentu.
E. Mlynarskis finansiškai parėmė žmonos sesers Vandos dukrą dainininkę Beatričę Grincevičiūtę (1911–1988), kuri gyveno Ilguvos dvare, o 1921–1928 metais Varšuvoje pas Mlynarskius mokėsi dainavimo. Varšuvoje ji baigė aklųjų ir nebyliųjų institutą, o 1933–1940 metais mokėsi Liaudies konservatorijoje Kaune. 1937 m. pradėjo dainuoti per radiją.
Į Ilguvos dvarą iki Antrojo pasalinio karo atvykdavo ir dvarininkų duktės Anelijos Mlynarskos (1911–2002) vyras, pianistas Artūras Rubinšteinas (1887–1982). Dažnai lankydavosi ir Lenkijos mokslų akademijos narys, antropologas, profesorius Julijonas Talko-Grincevičius (1850–1936). Svečiuodavosi taip pat ir kiti to meto žymūs Lenkijos ir Lietuvos visuomenės atstovai: dailininkas Ferdinandas Ruščicas (1870–1936), prozininkas, dramaturgas Steponas Žeromskis (1864–1925), pianistas ir valstybės veikėjas Ignacas Janas Paderevskis (1860–1941), dirigentas Gžegožas Fitelbergas (1879–1953), kompozitorius, dirigentas, muzikos publicistas, pedagogas Stasys Šimkus (1887–1943), kunigas, Peterburgo akademijos hebraistikos profesorius Justinas Bonaventūra Pranaitis (1861–1917), kunigas, teologijos mokslų daktaras Antanas Civinskas (1867–1913) ir kt. Po vyro mirties 1935 m. Ona Mlynarskienė grįžo gyventi į Ilguvą. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. Jame įrengė senelių-invalidų namus, vėliau dar buvo rekonstruoti dvarui priklausę dalis pastatų. Nuo 2010 m. pensionatas pavadintas socialinės globos namais.
1583 m. dabartinė Ilguvos vietovė Zapyškio parapijos aprašyme minima Panykiais. XVII a. I p. žemės priklausė Gardino teisėjui Grigalijui Masalskiui, kurio sūnus Aleksandras pardavė dalį Panykių žemių. Jas 1640 m. įsigijo Žemaičių katedros prelatas, Veliuonos klebonas Liudvikas Talko-Grincevičius-Ilgovskis. Greta jau esančio kaimelio jis įkūrė vasaros rezidenciją, kuriai priklausė trys palivarkai. 1694 m. duomenimis, buvo didelis namas, du svirnai, tvartai, daržinė, kepykla, pirtis ir bravoras. 1758 m. dvarą su keliais gretimais palivarkais nusipirko Veliuonos klebonas Viktorinas Talko-Grincevičius-Ilgovskis (Talko-Hryncewicz-Iłgowski).
1765 m. dvaro sodybos teritorijoje buvo pastatyta medinė bažnyčia. Dvarą 1767 m. paveldėjo brolio Pranciškaus sūnus Jonas Grincevičius, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1762–1798) dvaro šambelionas. Tuo metu Panykius imta vadinti Ilguva. 1790 m. buvo pastatyti mediniai dvaro rūmai. Po Jono mirties 1806 m. dvarą valdė jo žmona Kristina de Karpe Grincevičienė (mirė 1852 m.). 1814 m. ji su parapijiečiais fundavo naujos bažnyčios (sudegusios vietoje) statybas.
1852 m. dvaro turtus paveldėjo sūnus Julijonas Grincevičius (1800–1861), Marijampolės apskrities Taikos teisėjas, Vilniaus universitete baigęs medicinos studijas. Po jo mirties 1861 m. dvaras atiteko sūnui Henrikui (1824–1878). Jo valdymo metu buvo pastatytas mūrinis kumetynas, parapijos namai bei tvartai. Ilguvos dvaro paveldėtoja tapo Henriko duktė Ona bei jos vyras, smuikininkas, kompozitorius, dirigentas Emilis Mlynarskis (1870–1935), gimęs Kybartuose. 1897 m. šeima persikėlė gyventi į Varšuvą. Emilis 1900 m. tapo pirmuoju naujai įkurtos Varšuvos filharmonijos dirigentu.
Pats kompozitorius su žmona Ona Ilguvoje pastoviau gyveno 1905–1914 metais. 1929–1931 m. gyveno JAV, Filadelfijos mieste, kur dirbo miesto orkestre ir operoje bei dėstė universitete. 1931 m. grįžo į Varšuvą, 1932–1933 m. buvo Varšuvos operos direktoriumi. 1934 m. išrinktas Lenkijos kompozitorių asociacijos prezidentu.
E. Mlynarskis finansiškai parėmė žmonos sesers Vandos dukrą dainininkę Beatričę Grincevičiūtę (1911–1988), kuri gyveno Ilguvos dvare, o 1921–1928 metais Varšuvoje pas Mlynarskius mokėsi dainavimo. Varšuvoje ji baigė aklųjų ir nebyliųjų institutą, o 1933–1940 metais mokėsi Liaudies konservatorijoje Kaune. 1937 m. pradėjo dainuoti per radiją.
Į Ilguvos dvarą iki Antrojo pasalinio karo atvykdavo ir dvarininkų duktės Anelijos Mlynarskos (1911–2002) vyras, pianistas Artūras Rubinšteinas (1887–1982). Dažnai lankydavosi ir Lenkijos mokslų akademijos narys, antropologas, profesorius Julijonas Talko-Grincevičius (1850–1936). Svečiuodavosi taip pat ir kiti to meto žymūs Lenkijos ir Lietuvos visuomenės atstovai: dailininkas Ferdinandas Ruščicas (1870–1936), prozininkas, dramaturgas Steponas Žeromskis (1864–1925), pianistas ir valstybės veikėjas Ignacas Janas Paderevskis (1860–1941), dirigentas Gžegožas Fitelbergas (1879–1953), kompozitorius, dirigentas, muzikos publicistas, pedagogas Stasys Šimkus (1887–1943), kunigas, Peterburgo akademijos hebraistikos profesorius Justinas Bonaventūra Pranaitis (1861–1917), kunigas, teologijos mokslų daktaras Antanas Civinskas (1867–1913) ir kt. Po vyro mirties 1935 m. Ona Mlynarskienė grįžo gyventi į Ilguvą. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. Jame įrengė senelių-invalidų namus, vėliau dar buvo rekonstruoti dvarui priklausę dalis pastatų. Nuo 2010 m. pensionatas pavadintas socialinės globos namais.
„Draugo“ inf.
Dalė iš Griškabūdžio:
