Rugpjūčio antrąją viso pasaulio katalikai mini Atleidimo šventę, paprastai vadinamą Porciunkule. Šie atlaidai mūsų rajone kasmet švenčiami Plokščių ir Valakbūdžio Dievo Motinos vardu pavadintose parapijose. Praėjusį sekmadienį mažutėje Valakbūdžio Švč. Mergelės, Angelų Karalienės, bažnytėlėje vėl gausiai rinkosi tikintieji. Įsikūrusiai tarp Novos ir Siesarties upelių parapijai šie atlaidai yra neeiliniai – sukako 100 metų, kai aplinkinių kaimų žmonės, sutelkę savo tikėjimą, ryžtą, turtą ir jėgas, įkūrė Valakbūdžio parapiją.

Atvertus parapijos istoriją

Ant Aukspirtos upės kranto pastatyti Dievo namus tąkart vietos katalikus, ko gero, paskatino aplinkybės – Šunkarių kaimas (dabar vadinamas Valakbūdžiu), kaip ir kiti aplinkiniai kaimeliai, nuo Slavikų ir Sintautų artimiausių bažnyčių nutolęs daugiau kaip 10 kilometrų. Tad nieko keisto, jog vietiniai žmonės prieš šimtmetį ėmė kalbėti apie tai, kad reikia įkurti savo parapiją. Šiandien ir kaimo pavadinimas pakeistas – pasirinktas parapijos pavadinimas. 1921 m. nusprendus steigti parapiją, jai vadovauti paskirtas garsusis kunigas Antanas Grybinas, kuris ir laikomas šios parapijos įkūrėju.

2001 m. Vilniuje išleistoje Zitos Žievytės-Kulvietienės iš žmonių pasakojimų surinktoje ir sudarytoje knygoje apie Valakbūdžio parapiją išsamiai aprašoma ne tik parapijos užuomazgos, bažnyčios ir jai priklausančių pastatų statybos, bet ir joje dirbę kunigai, uolūs ir darbštūs meistrai, parapijos geradariai, steigėjai. Knygelėje galima rasti išsamų pasakojimą, kas dovanojo bažnyčiai žemės, trobų, medienos, kad Šunkarių kaimo centre atsirastų Dievo buveinė su klebonija.

Vos įkūrus parapiją joje buvo daugiau kaip 1000 „dūšelių“, o kol maldos namų dar nebuvo, žmonės meldėsi klėtyje, vėliau – laikinai suręstoje patalpoje, užvadintoje „šiopa“. Iniciatyvaus kunigo A. Grybino ir parapijiečių dėka buvo statomi ūkiniai pastatai, ruošiamasi bažnyčios statyboms. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad tikroji Valakbūdžio bažnyčia pastatyta 1936–1937 metais, tačiau kunigas A. Grybinas tespėjo pašventinti tik bažnyčios pamatus – buvo perkeltas į kitą parapiją, o statybas tęsė kunigas St. Vasiukevičius.

1936 m. pastatyta naujoji bažnyčia, pavadinta Angelų Sargų vardu. Šunkarių kaimo centre išdygo ne tik maldų namai, bet šventoriuje buvo ir ūkiniai pastatai, klebonija, čia veikė bažnyčios choras, parapija turėjo savo vargonininką. Deja, viskas truko neilgai – pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis ankstų rytą vokiečiai apšaudę padegamosiomis kulkomis pastatus sudegino.

1941 m. buvusios parapijos salės vietoje pastatyta laikina lentinė bažnytėlė, kuri stovi iki šiol, o naujoji bažnyčia pavadinta Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, vardu. Bažnytėlė, pasislėpusi didelių medžių paunksmėje, šiame vos kelias trobas dabar jau teturinčiame kaimelyje atlaikė nemažai išbandymų – ir laiko, ir sovietų niokojimą, bet čia tarnavusių kunigų dėka išliko iki šių dienų. Išlikę ir senosios bažnyčios pamatai, prie kurių, it juos saugodama, rymo šv. Marijos statula. Valakbūdyje buvo ir pradžios mokykla, kurią lankė ir aplinkinių kaimų, nepriklausančių šiai parapijai, vaikai. Seniau čia žmonės rinkdavosi į talkas, „rabaksus“, atlaidus – gal tai ir yra priežastis, kodėl, net prabėgus ne vienam dešimtmečiui ir keičiantis kartoms, į Valakbūdžio Porciunkulę suplūsta gausybė žmonių.

Bažnytėlė atnaujinta iš vidaus ir išorės

Kas žino, koks būtų šiandien medinės laikinosios Valakbūdžio bažnytėlės likimas, jeigu ji, kaip ir parapija, nebūtų priskirta Sintautų parapijos klebonams. Jau kelerius metus šį medinį Dievo namų pastatą, tarsi atkartodamas švento Pranciškaus veiksmus Italijoje, tvarko, puoselėja Sintautų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas Artūras Vaškevičius. Dabar, klebono iniciatyva, kaip ir prieš šimtmetį kuriant parapiją, gerų žmonių valia ir jų lėšomis mažutė bažnytėlė vis ramstoma ir ramstoma. Tad nieko keisto, jog ir per šiuos Porciunkulės atlaidus ji parapijiečius ir svečius pasitiko atsinaujinusi, kvepianti dažais, pagražinta tiek aplinka, tiek vidumi. Atlaidų šv. Mišias laikęs klebonas A. Vaškevičius sakė tikintis, jog tiek dabar, tiek ateityje čia užsuksiantys krikščionys visada pajus tokį pat gerą ir nuoširdų Dievo artumą, atgailą, susitaikymą, buvimą su Dievu, kaip kadaise pajuto šv. Pranciškus.

„Tvarkydamas Porciunkulės bažnytėlę Pranciškus pajuto „naudą“, kaip šiais laikais sakoma, t.y. didžiulį vidinį atleidimą, ateinantį iš Jėzaus. Patyrė Dievo buvimą savyje. Šiandien mes savęs kaip uolūs krikščionys galime paklausti, kokia mano misija šiandien. Kaip tuomet išganymas atėjo per mažą bažnyčią, taip ir šiandien būdami bet kurioje bažnyčioje galime priartėti prie Dievo, patirti tą išganymą“, – pradėdamas pamaldas kalbėjo klebonas A. Vaškevičius.

Anot klebono, ko gero, to išganymo paieškos į bažnytėlę kartą metuose, per atlaidus, sutraukia šiuose kraštuose gimusius, gyvenančius ir gyvenusius žmones, čia krikštytus ar „dirmavotus“, turinčius giminaičių ar jau tebelankančius tik kapus, tačiau uolius krikščionis, kurie nepabijo net blogo kelio. Juk svarbiausias darbas, pasak klebono, ne tik statyti ir tvarkyti materialius namus, bet rasti laiko ir tikėjimui – rasti savąjį tikėjimą, o jį atradus save tobulinti ir auginti.

Kartu su A. Vaškevičiumi pamaldas laikęs Šakių dekanato vicedekanas, kunigas Vytautas Antanas Matusevičius po šv. Mišių paragino susirinkusiuosius labiau atgailauti – juk tokia ir yra šių atlaidų esmė. Vicedekanas pastebėjo, jog tądien nei vienas dalyvavęs šventėje žmogus neatėjo išpažinties, nors jis visą laiką buvo klausykloje. Tai rodo, jog mūsų tikėjimą dar reikia labai stiprinti, tvarkyti, gelbėti nuo pražūties kaip ir tą mažutėlę Valakbūdžio bažnytėlę.

Dievo namus tvarko dosnūs krašto tikintieji

Nuo 2018 m. klebonas A. Vaškevičius kasmet tvarkė apleistą laikinąją (o dabar jau nuolatinę) Valakbūdžio bažnytėlę, jos aplinką, sutelkdamas ūkininkus ir kitus geros valios žmones. Šiandien ji nudažyta, pakeistas stogas, viduje taip pat kvepia šviežiais dažais, sutvarkytas šventorius, atidengti išlikę senosios bažnyčios pamatai. Beje, keičiant seną stogo dangą paramą skyrė ir rajono savivaldybė.

Po šv. Mišių klebonas A. Vaškevičius padėkojo visiems, kurie ir šiais metais prisidėjo darbais ar pinigais prie bažnytėlės tvarkymo: ūkininkams Kamaičiams bei Aldonai Naujokaitienei, dažyti padėjusiam Lukui Martinaičiui, bažnyčią nuolat prižiūrinčioms Mozūraičių šeimos dukroms Kristinai ir Rūtai su šeimomis bei Šakių seniūnui Daliui Jasevičiui. Neslėpė, kad darbu ir savo lėšomis prisidėjo ir pats. Iki visiško bažnytėlės sutvarkymo dar šio to trūksta, tad klebonas prasitarė, jog už per pamaldas surinktas aukas įtaisys žaibolaidį, o su Šakių seniūnu jau aptaręs, kaip dar reikėtų patvarkyti aplinką.

Klebono A. Vaškevičiaus darbai puoselėjant bažnyčią nelieka nepastebėti – po šv. Mišių už tą indėlį atsidėkojo ir pastangas matantys bei vertinantys žmonės, įteikdami jam gėlių ar simbolinių dovanėlių.