Liepalotų krašto žmonės rūpinasi savo krašto šviesuoliais, giminės istorija. Liepalotiškis Romas Skaizgirys pastatė kryžių, skirtą atminti septynioms Sederevičių kartoms, gyvenusioms Liepalotuose. Praėjusį šeštadienį Lukšių parapijos klebonas Eugenijus Naujalis naująjį kryžių pašventino, prie šios iniciatyvos prisidėjo ir Liepalotų bendruomenės centras.

Šiandien dažnai skubėdami mes pralekiam pro kryžius net nesusimąstydami, kam juos statė mūsų protėviai, seneliai. Liūdna matyti griūvančius, nuo laiko pasvirusius kryžius, bet visados gera, kai pamatai atstatytus kryžius.

R. Skaizgirį liepalotiškiai pažįsta kaip nagingą meistrą, jis medžio drožimo paslapčių mokė vaikus Liepalotuose veikusioje mokykloje, o mes Romą labiau žinom kaip šaunų muzikantą, Liepalotų kaimo kapelos vadovą. Tačiau R. Skaizgirys randa laiko į rankas paimti medį, įrankius, o per savo gyvenimą yra išdrožęs ne vieną kryžių. Pirmasis stovi Gerdžiuose, kiti Akėčių, Bališkių kaimuose.

„Gerdžiuose mano mamos tėviškėje stovėjo kryžius. Tarybiniais laikais, kad nestovėtų prie kelio, turėjo nuimti. Vėliau mano dėdės sugalvojo, kad jį reikia atstatyti, maždaug apie 1994 m. Tai ir padariau. Taip, tai buvo pirmas mano padarytas kryžius“, – pasakojo R. Skaizgirys.

O prieš gerą mėnesį jis vėl ėmėsi gražios iniciatyvos – atstatyti greta sūnaus Tomo sodybos, Sederevičynės vietoje, stovėjusį kryžių.

„Idėja atstatyti kryžių kilo, nes senasis kryžius tiesiog nugriuvo. Dar žiemą pradėjom tą mintį rutulioti, o kai darai gerus darbus, tai ir Dievas padeda. Pirmutinį kryžių dariau 1998 m., tuomet kraštietė, Sederevičių giminės palikuonė Kazytė Bartusevičienė man suteikė medžiagos apie Sederevičius, kad žinočiau, ką ir kam darau. Todėl šitas ir buvęs kryžius pastatyti septynioms Sederevičių kartoms, gyvenusioms Liepalotuose“, – tvirtino R. Skaizgirys.

Praėjusį šeštadienį Liepalotų bendruomenė pakvietė į kryžiaus pašventinimą. Lukšių Šv. Juozapo bažnyčioje buvo aukojamos mišios už Sederevičių giminę, po Mišių ant artimųjų kapų buvo uždegtos žvakės, gražus būrys šio krašto žmonių skubėjo prie naujo kryžiaus, iškilusio prie V. ir T. Skaizgirių sodybos, vietinių vadintos Tadyne, nes čia gyveno Sederevičių palikuonis Tadas.

Naująjį kryžių pašventino Lukšių parapijos klebonas E. Naujalis, linkėdamas, kad kryžius teiktų paguodą ir stiprybę.

„Kryžius yra šventas simbolis. Kada žmogus praeidamas pro kryžių nusilenkia ir pagarbina, prašo Dievo, kad Kristus mus išvaduotų iš bet kokio blogio, žmogus tuomet įgauna Dvasios stiprybės  – sveikatoje, Dvasios stiprybės – visame gyvenime. Todėl noriu paraginti ir jus visus – praeidami, nusilenkdami prie kryžiaus pagarbinkite ir prašykite Dievo, kad padėtų visuose reikaluose. Ir kryžiaus galią kiekvienas pajusite savo sieloje“, – kalbėjo dvasininkas.

Šeštadienio vidurdienį vėjas negailestingai švokštė į susirinkusiųjų nugaras, todėl Liepalotų bendruomenės centro pirmininkė Alvyra Janavičienė pakvietė visus į bendruomenės namus, prieš tai padėkojusi R. Skaizgiriui už gražią kryžiaus pastatymo iniciatyvą.

Kaip sakė R. Skaizgirys, žmogus kaip medis, jam reikia šaknų. Taip ir jis leidosi į kelionę – į šeimos praeitį ir papasakojo, kas buvo tie Sederevičiai, gyvenę Liepalotuose.

„Pirmas į Liepalotus atsikelia gyventi Martynas Sederevičius, Gelgaudiškio dvaro virėjo sūnus. Martynas turi sūnų Petrą, tai jau antra karta. Petras turi tris sūnus, jau trečia karta, – po vardą, pavardę dėlioja ant Sederevičių genealoginio medžio R. Skaizgirys. – Besigilindamas sužinojau, kad šioje giminėje ir gimusių Liepalotų krašte buvo daug garsių žmonių: Mateušas – teisėjas, Kazimieras – cukraus fabriko direktorius Lenkijoje, kitas Kazimieras tampa Liškiavos kunigu, ne vienas Sederevičių Liepalotuose ūkininkavo. Penktoje kartoje Veronika nuteka į Marčiukus už Jono Skaizgirio, ji buvo mano prosenelė. Jinai turėjo vaikų, vienas buvo Jonas, jo sūnus Benediktas – tai buvo mano tėvelis. O štai sūnaus Tomo dukra Ūla – jau dešimta karta“, – susijaudinęs kalbėjo R. Skaizgirys.

Toliau, pasakodamas apie Sederevičių giminę, jis paminėjo, kad atsimena tokį Juozą, muitininką, Barzdele jį vadindavo kaimo žmonės. Jurgis Sederevičius (1900–1919) Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, žuvęs 1919 m. kovoje prieš bolševikus, jo pavardė yra ir tarp kitų iš mūsų krašto kilusių kovotojų paminklinėje lentoje Lukšių bažnyčioje.

Renginyje dalyvavusi karo lakūno, gydytojo Broniaus Sidaravičiaus (1897–1969) anūkė taip pat pasidalino prisiminimais.

„Ir dabar gyvenam senelio namuose Kaune ir saugojam jo atminimą. Čia, Liepalotuose, laukuose, prie pat savo gimto namo, 1924 metais buvo senelis Bronius nusileidęs su savo lėktuvu. Vėliau jis tapo odos ligų gydytoju, buvo Laikinosios vyriausybės sveikatos viceministras. Dėdė, jūsų vadinamas Barzdeliukas, taip pat gyveno mūsų namuose. Aplankau ir senelio brolio, jau jūsų minėto savanorio Jurgio, žuvusio vos 19-os, žūties vietą ir kapą Zarasų rajone“, – pasakojo Monika Jatulienė ir paaiškino, kad per kelias kartas visoje Sederevičių giminėje pavardės kito – tai Sederevičius, Sederavičius ar Sidaravičius.