Šakių viešojoje bibliotekoje savo paveikslų parodą atidarė Griškabūdžio gimnazijoje dailės mokytoja dirbanti Rimutė Amonienė. Moteris teigė, kad jos darbai plaukia tiesiai iš širdies. Čia būta įvairių spalvų, tačiau niekada nedingo šviesa.

 

 

„Būdama mokytoja taip pat realizuoju save, džiaugiuosi, kai mokiniams pasiseka konkursuose, parodose, tačiau to neužtenka, norisi giliau išreikšti tai, kas slypi mano sieloje. O pirmąkart tai padaryti mane paskatino vaikai. Pagrindinis pastūmėjimas buvo iš sūnaus pusės. Jis sakė: „Tu mokini, mokini vaikus tapyti, kaimynas tapo, o tu pati?“ Kai nutapiau pirmą paveikslą, mano sūnus pagalvojo, kad tai kaimyno darbas“,- šypsojosi R. Amonienė, kurios vaikai, išvykę pas močiutę, grįždami žinodavo, kad namuose visad gali rasti naujų darbų ir jautė pasididžiavimą mamos veikla. „Vaikai visad skatino ieškoti kažko įdomesnio, nekopijuoti gamtos. Tarp kitko, taip fotografiškai kopijuoti aš nelabai ir mėgstu. Jaučiu, kad man tai neįdomu, vis tiek norisi pridėti savo. Neveltui Vidas Cikana yra sakęs, kad mano siela yra pridėta dažų ir aš negaliu netapyti. Ir tikrai, visos tos spalvos, kurios yra mano darbuose, atspindi tai, kas tuo metu yra mano sieloje“,- pasakojo R. Amonienė.

Didžiausias skausmas jos gyvenime – sūnaus netektis. Osvaldas taip pat buvo kuriantis žmogus ir jo darbai mamą prieš 20 metų paskatino sukurti piešinius, kurie eksponuojami šioje parodoje. Taigi, ji susideda tarsi iš dviejų dalių – praeities paveikslų ir dabartinių. Be to, šioje parodoje motina ir sūnus susitinka kaip kūrėjai – greta R. Amonienės piešinių yra pateikiami Osvaldo eilėraščiai. Moteris džiaugiasi, kad turi puikią dukrą ir mylimą anūką, tačiau šiek tiek liūdi, kad jie yra ne Lietuvoje. „Bet jie su manimi. Kaip ir sūnus“,- šypsojosi R. Amonienė.

Ji teigė, kad tapybos darbuose ją visada domino meilės, jausmų, jaunystės tema. „Su amžiumi ta tema darosi vis svarbesnė, kai suvoki, kad jaunystės nesugrąžinsi, nors, aišku, ši tema man niekada nebuvo svetima. Dabar mano kūryboje atsiranda toliai. Dideli mėlyni toliai, net nežinia, iš kur išplaukiantys. Ir visuose paveiksluose yra šviesa. Net pati nustembu, kad visada ją piešiu“,- teigė dailininkė, kurią atvykę pasveikinti bičiuliai apibūdino kaip be galo šviesią, tikinčią moterį.