„Baltijos kelias“ tikriausiai ne visiems sukelia vienodus prisiminimus ir emocijas. 25 metų dar nesulaukęs jaunimas apie šią akciją žino tik iš istorijos pamokų ir tėvų pasakojimų. Jie dar negalėjo pajausti to, ką jautė tie žmonės, kurie savo delne spaudė gal visai nepažįstamo žmogaus ranką. Tą dieną lietuviai visa širdimi palaikė vienas kitą.

 

1989 metų rugpjūčio 23 dieną du milijonai žmonių rankomis susijungė į 620 kilometrų grandinę - Baltijos kelią, nusitęsusį nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Grandinėje svarbi kiekviena grandis -  būdami laisvi atskirai, galime kurti bendrą laisvę. Prieš ketvirtį amžiaus pasaulio dėmesį prikaustęs Baltijos kelias, įtrauktas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė, o 2009-aisiais ir į UNESCO „Pasaulio atminties“ sąrašą, buvo atkartotas dar kartą. Šeštadienį iš visų Lietuvos kampelių žmonės skubėjo ir vėl susikibti rankomis.

Rugpjūčio 22 dieną Zanavykų muziejuje vyko popietė „Baltijos kelio“ 25-mečiui paminėti. Popietė buvo skirta pasidalinti prisiminimais apie šią dieną, taip pat išlydėti Šakių rajono žmones, kurie šeštadienį vyko į „Baltijos kelio“ 25-mečio šventę. Atvykusių žmonių skaičius nebuvo labai didelis, tačiau kaip sakė renginį pradėjusi Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė, susirinko tie, kuriems ši diena yra nuoširdžiai svarbi. Renginio pradžioje kiekvienam svečiui buvo įteiktas lapelis, kuriame buvo prašoma parašyti palinkėjimus Lietuvai. Vėliau šie palinkėjimai buvo perduoti Šakių rajono delegacijai, kuri juos išvežė į šventę.

Popietėje dalyvavo buvę ir esami šakiečiai, kurie 1989 metų rugpjūčio 23 dieną stovėjo ties Ukmergės plentu ir su maždaug vienu milijonu lietuvių sudarė gyvą grandinę, kuri tą dieną jungė Baltijos šalis. Laikraščio „Valsčius“ redaktorė Giedrimė Didžiapetrienė renginyje savo kalbą pradėjo su šiokiu tokiu nusivylimu dėl ne itin didelio žmonių skaičiaus. G.Didžiapetrienė pasakojo, jog negalėtų papasakoti faktų, kas tuo metu vyko, nebent pasidalinti jausmais, nes kartais faktai tiesiog pasimiršta. Redaktorė perskaitė savo parašytą straipsnį „Kokia graži tu buvai, Lietuva“, kuris 1989 metais buvo publikuotas „Drauge“. Straipsnyje aprašyta šakiečių kelionė į „Baltijos kelią“.

Renginio metu buvo rodomos nuotraukos, kurias galėjo atsiųsti visi norintieji, visi, kurie įamžino tos dienos įvykius, žmones, aukštai iškeltomis galvomis ir šypsenas jų veiduose. Vieno iš „Baltijos kelio“ dalyvių, Gintauto Lenko nuotraukos taip pat papuošė Zanavykų muziejų. Vyriškis pasidalijo prisiminimais apie šią dieną. Pašnekovas prisiminė, jog keliauti Ukmergės link buvo galima einant mašinų stogais, nes jų kiekis, važiuojančių ta pačia kryptimi, tuo pačiu tikslu – buvo didžiulis. Taip pat Gintautas svarstė, ar būtume atgavę nepriklausomybę, jei „Baltijos kelio“ būtų nebuvę..?

Popietės „Baltijos keliui“ paminėti dalyviai taip pat dalijosi mintimis apie tuo metu vyravusį lietuvių vieningumą. Sugedus automobiliui niekas dėlto nešaukė, nesignalizavo, tiesiog ramiai apvažiuodavo. Lietuviai „Baltijos kelyje“ jautėsi be galo artimi vienas kitam. „Šiandien atėjo tie, kuriems svarbu, kas vyko prieš 25 metus. Norisi visus cituoti ir mintis rutulioti toliau. Nebuvau ta, kuriai buvo liepta važiuoti. Gal amžius buvo per jaunas. Ką visi sakėte, ką matome – man labai suvokiama, ką reiškia stovėti vienam šalia kito. Aš didžiuojuosi tais žmonėmis“, – kalbėjo rajono vicemerė Rima Rauktienė. Renginio metu prisiminimais dalinęsis Gintautas Žulys 1989 metų rugpjūčio 23 dieną prisimena kaip nepaprastą ir ypatingą. „Tokie reiškiniai mano sielai darė didelį įspūdį. Šalia mano skepticizmo tai paliko nepaprastą pojūtį. Jei mums reikiamais momentais pavyktų įgyti tokią dvasinę būseną, kaip „Baltijos kelio“ metu – tai būtų didžiausias ginklas“ – kalbėjo G. Žulys.

Renginio metu vyko kūrybinės dirbtuvės „Trys nytys“ su VŠĮ Mano skveras kūrybine komanda. Buvo kuriamas vientisas audinys skirtas „Baltijos kelio“ įvykiams atminti.  Šis audinys sudarytas iš atskirų segmentų. Kiekvienas iš jų buvo audžiamas drobinio pynimo būdu, ant porėmio naudojant natūralius pluoštus ir gamtoje randamus augalus. Atskirų segmentų sujungimu, kūrinio koloritu ir jame naudojamomis medžiagomis buvo siekiama atskleisti tam metui būdingą trijų Baltijos tautų vieningumo dvasią.

Į šeštadienį vykusią „Baltijos kelio“ 25-mečio šventę susirinko žmonės iš 13 savivaldybių: Utenos, Švenčionių, Ignalinos, Kalvarijos, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Vilkaviškio, Šiaulių, Ukmergės, Jurbarko, Raseinių, Kėdainių, Jonavos. Prieš 25-erius metus kiekvienos savivaldybės žmonės dalyvavę šioje akcijoje, toje vietoje, kurioje stovėjo paliko po kažkokį atminimo ženklą. Šakiečiai turėjo kryžių.

„Baltijos kelio“ 25-mečio šventėje šakiečiai stovėjo magistralėje, likus maždaug 8 kilometrams iki Utenos. Iš viso vyko apie 100 žmonių: 50 autobusu, likusieji savo transportu. Į renginį vyko įvairaus amžiaus žmonės -  ir jaunimas, ir vyresnieji. Šakiečiai paskaičiavo, jog jie susikibę rankomis sudarė maždaug 120 žingsnių atstumą. Šventėje dalyvavusioms savivaldybėms buvo įteikta po duonos kepalą, suvyniotą į baltą rankšluostį. Šią simbolinę dovaną šakiečiams įteikė Seimo kancleris Jonas Mileris ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Ją priėmė rajono meras Juozas Bertašius. Šakiečiai nusprendė, jog šią dovaną perduos Zanavykų krašto muziejui.

Vėliau šventė persikėlė į piliakalnį, esantį prie Utenos. Ten kalbėjo savivaldybių merai, vicemerai, seniūnai. Kiekviena savivaldybė prisistatė su savo menine programa, Šakių rajonui atstovavo „Mamų ir dukrų kvartetas“. Po koncerto šventės dalyviai dalijosi prisiminimais apie prieš 25-erius metus vykusią akciją. Kalbėjo žmonės, kurie joje dalyvavo būdami vaikais, o į šeštadienį vykusią šventę atvyko jau su savo atžalomis. Pasak vyriausiosios rajono specialistės Rimutės Grušienės, šventė buvo labai graži ir šilta.

„Draugo“ inf.