Lietuviškos pirties tradicijas puoselėja visa Žvirblių šeima, pirtininkas Ramūnas (dešinėje) sako, kad esame lietuviai, pirtis yra mūsų genuose. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Tik apsilankius tikroje zanavykiškoje pirtyje, supranti, kad pirties papročiai pamažu keičiasi. „Zanavykų pirties“ pirtininkas, šakietis Ramūnas Žvirblis gaivina lietuviškos pirties tradicijas ir kultūrą, kurios specifika – pirties procedūros naudojant vantas. Pirtininkas sako, kad tarp pirtininkų yra toks posakis – „Laikas, praleistas pirtyje, neįskaičiuojamas į gyvenimo trukmę.“ Pirtis tai yra atgaiva ne tik kūnui, bet ir sielai.
Pirtis ne tik kūnui
„Zanavykų pirtis“ gyvuoja penkti metai, pasak jos šeimininko R. Žvirblio, prie pirties statymo prisidėjo visi šeimos vyrai, dar gelbėjo ir giminaičiai. Su bendraminčiais pirtimis vyras mėgavosi daug metų, tačiau norėjo turėti savo šeimos pirtį, kurioje būtų lietuviškos, išskirtinai zanavykų pirties tradicijos. Dabar pirtį jau pamilo visa šeima.
„Noriu padėkoti Gintui, Eglei, Redui, su kuriais atradau lietuvišką pirtį. Gilinant žinias apie lietuvišką pirtį, jos procedūras, iškilo daug klausimų, kodėl taip. Atradau Lietuviškos pirties bičiulių draugiją, kurios pagrindinis uždavinys – atgaivinti lietuviškos pirties kultūrą ir ją puoselėti, tapau tikruoju jos nariu. Tai bendraminčiai, kaip save įvardiname, ,,pirties ligoniai“, t.y. pirtyje galėtume lankytis kad ir kasdien. Su Lietuviškos pirties draugijos bičiuliais dalinamės patirtimi, važiuojam vieni pas kitus į svečius, – sako pirtininkas. – Šiais metais pirčių lankymo tradicija yra įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.“
Kiekvienais metais Lietuviškos pirties bičiulių draugija organizuoja didelį renginį „Pirties diena“, kuris vyksta vis kitoje Lietuvos vietoje, o lapkričio mėnesį Druskininkų vandens parke vyksta kasmetinis pirtininkų susitikimas ir renginys „Pirties garas“, kuriame „Zanavykų pirtis“ pristato savo programą.
R. Žvirblis šypsosi ir sako, kad tarp pirtininkų yra šmaikštus posakis: „Prancūzai, kad nereikėtų praustis, išrado kvepalus, o lietuviai pirtis kūrendavo šimtmečius… ir prausėsi.“ Šiuo metu Kernavėje jau atstatyta XII–XIII a. pirtis.
Ir nėra teisingas požiūris, kad į pirtį reikia eiti tik žiemą ar šaltuoju metų laiku, anot R. Žvirblio, mėgautis pirtimi galima ištisus metus, net ir karščiausią vasarą, nes pirtyje yra visai kitoks mikroklimatas nei už lango.
Zanavykiška pirtis
„Zanavykų pirtis“ stovi ant tvenkinio kranto, užėjus į priepirtį, padvelkia liepomis, ant sienos kabo Ramūno žmonos Inaros surinktos ir surištos žydinčių liepų vantos, skirtos kvapui. Pirtį Ramūnas iškūrena beržinėmis malkomis, sako, kad kūrena tik lapuočiais. Garinėje pastatyta akumuliacinė nuolatinio veikimo krosnelė su pakura, sudėti muilo akmenys (talkochloritas), kurių garas labai švelnus, vėdinimo langelis įrengtas garinės sienoje, kad garinėje nuolat keistųsi oras.
„Garinėje esančių akmenų ciklas 40–45 kartai. Tuomet jie keičiami kitais. Tuos akmenis išneši į lauką, kur jie veikiami gamtos pailsi, po to vėl galima naudoti pirtyje. Pirties akmenys, kaip ir žmogus ar pypkė, pavargsta, reikia jiems poilsio. Pirties procedūroms visiškai netinka vandentiekio vanduo, tam geriausiai naudoti tvenkinio, upės vandenį. Vandenyje iš čiaupo daug kalkių, chloro. Pirties procedūroms nenaudojam eterinių aliejų, kvapus galima išgauti ir žolelėmis, augalais, kurie auga pas mus sodyboje, už tvoros prie upės arba miške“, – apie pirties subtilybes pasakoja R. Žvirblis ir priduria, kad anksčiau pirtyse žmonės vanodavosi patys, o pirtininkas tik pakurdavo pirtį, prižiūrėjo ją.
Pirtininkas sako, kad pirtyje pakanka 60 laipsnių temperatūros, tuo ir skiriasi lietuviška pirtis nuo kitų, kad joje yra komforto temperatūra. Organizmo valymosi procesus efektyviai skatina prakaitavimas. Anot mokslo vyrų, pirtis per 15 minučių gali sumažinti padidėjusį kraujospūdį, pagerinti kraujo cirkuliaciją ir širdies veiklą. Be to, nuo seno lietuviai visas savo sveikatos problemas, tokias kaip peršalimas ar sąnarių bėdos, gydėsi pirtimi.
Ramūnas sako, kad apie pirties malonumus papasakoti neina, juos reikia patirti, o potyriai kiekvieną kartą bus kitokie, ne paskutinėje vietoje ir žmogaus emocinė būklė.
Palinkėjimai
Garinėje prieblanda. Pirtis prasideda pirmo garo ritualu – į kaušelį įsemiamas vanduo ir, liesdamas pirštais vandenį, kiekvienas, esantis garinėje, pasako palinkėjimus sau ir pirties bičiuliams, tuomet vanduo pilamas ant įkaitusių akmenų visiems garsiai palydint savo linkėjimus žodžiais „tebūnie taip“.
Tradiciškai zanavykų pirtyje yra keturi užėjimai, kiekvienas iš jų turi savo tikslą. Tam, kad procedūros būtų naudingos, reikia gerai įšilti. Įšilimas lėtas, bet gilesnis. Pirmas užėjimas – apšilimas. Antras užėjimas – ,,mažasis vanojimas“, kuomet organizmas intensyviau šildomas lengvai pavanojant žmogų, kad būtų galima atlikti kitas pirties procedūras, skirtas šiam užėjimui. Trečias užėjimas – tikrasis vanojimas, lydimas intensyvaus garo. Ketvirtas apsilankymas garinėje yra skirtas poilsiui, kada visi po pirties maloniai pavargę, tada vyksta vandens milinimo procesas (ant žarijų įkaitinti akmenys dedami į kubilą su vandeniu). Pasak pirtininko Ramūno, tarp užėjimų organizmui turi būti atsikvėpimas, stabilizavimas, skysčių atstatymas. Laikas pirtyje prabėga nepastebimai, pirtyje visos procedūros gali užtrukti iki 6–8 valandų, tačiau garinėje, Ramūnas pataria, vadovautis savo organizmo laikrodžiu – kiek šildytis ir kada laikas išeiti.
Mėgstamiausios liepos vantos
Pašnekovas paaiškino, kad vantas pirčiai visada riša pats. Klevo vantos skirtos garo nuleidimui, vanojimui naudoja liepos arba ąžuolo vantas. Jo mėgstamiausios – liepos vantos.
„Mitas, jog liepa skirta moterims, o ąžuolas – vyrams. Man patinka liepų vantos, jos yra minkštos, malonios. Su jomis gali vanoti, įšildyti save, trinti įšildytą odos paviršių. Ąžuolo vantos šakotos, trinant gali sužaloti kūną, o štai beržinės vantos mūsų krašte nėra populiarios“, – paaiškina pirtininkas ir priduria, kad liepų vantas pirties procedūroms žiemai riša iškart po žydėjimo, o žydinčios skirtos kvapams. Pasak pirties žinovo, nuo seno pirtyse buvo naudojamos kadagio, dilgėlių vantelės, tai atstodavo bet kokį tepalą nuo sąnarių, raumenų skausmo. Bet su šiomis vantomis reikia elgtis atsargiai. Zanavykiškos pirties išskirtinumas – vanojimo metu ant veido dedama ne vanta, o šebutė (lininis rankšluostėlis), kuri nepraleidžia garo, naudojamos žolelių ir bičių pikio užpiltinės. Svarbu tik, kad žmogus nebūtų alergiškas šiems produktams.
Išties, Ramūno sugebėjimas valdyti vantas vertas tikros pagarbos, tai tikrai nelengvas, profesionalumo ir pasiaukojimo reikalaujantis užsiėmimas. Jis neslepia, kad sukaupta patirtimi dalinasi ne tik su kitais pirtininkais, bet su pirties lankytojais. O žolynus – pelyną, geltonąjį barkūną, kaulažolę, kaštoną ir kt., skirtus užpiltinėms ar arbatoms, renka abu su žmona Inara.
„Jei žmogus atėjo į pirtį, mes juo rūpinamės. Kiekvieno vanojimo metu aš atiduodu dalį savęs. Kiekvienas vanojimas, kaip ir kiekvienas kūrinys, turi įžangą, veiksmą ir pabaigą. Ir vienas be kito niekaip. O po vanojimo būtinas kontrastas, atvėsimas vandenyje“, – paaiškina pirtininkas.
Moterų pirtis
„Pirtį galima pamėgti, nebūtinai ji turi patikti iš pirmo karto. Aš pati prie pirties pratinausi pamažu. Galbūt vieną kartą atėjęs į pirtį, nepajusi kažkokių ypatingų pojūčių, bet jokiu būdu po pirmo karto nereikia sakyti, kad pirtis ne man. Galima pabandyti apsilankyti kitoje lietuviškos pirties tradicijas puoselėjančioje pirtyje“, – sako Inara ir priduria, kad ji su vyru į pirtį eina bent du kartus per savaitę, pastaruoju metu nepuola sloga ar peršalimo ligos, kurios anksčiau tikrai dažnai aplankydavo.
Dažnai girdėdama klausimą, kada pakviesi į pirtį, Inara pradėjo organizuoti pirties vakarus moterims. Tai galimybė moterims skirti laiką sau, pabūti, atsipalaiduoti nuo įtampų, nuo darbų. Kiekvieną kartą pirties viešnias ji palepina vantų šnaresiu bei žolynais, jų svaiginančiais kvapais.
Pašnekovai svarsto, kad nemažai žmonių vis dar galvoja, kad pirtys skirtos vakarėliams su alkoholiu. Toks požiūris susiformavo dar sovietmečiu. Ramūnas šiuo klausimu yra kategoriškas: pirtyje jokio alkoholio ar kitokio apsvaigimo. Anot jo, pirtis ir alkoholis – nesuderinami.
„Toks derinys labai žalingas sveikatai, tai ir traumos pirtyje, ir širdžiai nėra gerai“, – priduria pašnekovas.
Tradicijos tęsiamos
Tiesa, Zanavykų krašte pirtys nebuvo tokios populiarios, kaip, pavyzdžiui, Aukštaitijoje, bet jų buvo ir mūsų krašte. Šiais laikais žmonės nori greitų pirties paslaugų, ne visiems tos tikrosios, lietuviškos pirties tradicijų reikia. Nors yra žmonių, kurie pasiilgę pirties ramybės, tikrumo, mielai apsilanko, ypač iš miesto.
„Mes esame lietuviai, pirtis yra mūsų genuose. Pirtis yra mano gyvenimo būdas. Tiesa, turiu dar vieną pomėgį, groju lūpine armonikėle“, – juokdamasis sako Ramūnas.
Zanavykiškos pirties tradicijas ir sukauptas žinias Ramūnas jau perduoda savo atžaloms – Motiejui ir Rapolui. Pašnekovai sako, kad jų šeimos pirtis – jų poilsio, ramybės oazė, tačiau atsiranda vietos ir geros valios žmonėms. Jei ateidamas pas mus į pirtį atsineši rankšluostį, o ne alaus – būsi priimtas tarp pirties bičiulių.
„Zanavykų pirtis“ įvertinta keturiomis vantomis iš penkių.
Atsisveikinant ir uždarant duris, šios sugirgžda, pasak Ramūno, pirties durys turi girgždėti: girdi, kai ateina, išeina lietuviškos pirties dvasia – Pirčiukas.
„Noriu padėkoti Gintui, Eglei, Redui, su kuriais atradau lietuvišką pirtį. Gilinant žinias apie lietuvišką pirtį, jos procedūras, iškilo daug klausimų, kodėl taip. Atradau Lietuviškos pirties bičiulių draugiją, kurios pagrindinis uždavinys – atgaivinti lietuviškos pirties kultūrą ir ją puoselėti, tapau tikruoju jos nariu. Tai bendraminčiai, kaip save įvardiname, ,,pirties ligoniai“, t.y. pirtyje galėtume lankytis kad ir kasdien. Su Lietuviškos pirties draugijos bičiuliais dalinamės patirtimi, važiuojam vieni pas kitus į svečius, – sako pirtininkas. – Šiais metais pirčių lankymo tradicija yra įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.“
Kiekvienais metais Lietuviškos pirties bičiulių draugija organizuoja didelį renginį „Pirties diena“, kuris vyksta vis kitoje Lietuvos vietoje, o lapkričio mėnesį Druskininkų vandens parke vyksta kasmetinis pirtininkų susitikimas ir renginys „Pirties garas“, kuriame „Zanavykų pirtis“ pristato savo programą.
R. Žvirblis šypsosi ir sako, kad tarp pirtininkų yra šmaikštus posakis: „Prancūzai, kad nereikėtų praustis, išrado kvepalus, o lietuviai pirtis kūrendavo šimtmečius… ir prausėsi.“ Šiuo metu Kernavėje jau atstatyta XII–XIII a. pirtis.
Ir nėra teisingas požiūris, kad į pirtį reikia eiti tik žiemą ar šaltuoju metų laiku, anot R. Žvirblio, mėgautis pirtimi galima ištisus metus, net ir karščiausią vasarą, nes pirtyje yra visai kitoks mikroklimatas nei už lango.
Zanavykiška pirtis
„Zanavykų pirtis“ stovi ant tvenkinio kranto, užėjus į priepirtį, padvelkia liepomis, ant sienos kabo Ramūno žmonos Inaros surinktos ir surištos žydinčių liepų vantos, skirtos kvapui. Pirtį Ramūnas iškūrena beržinėmis malkomis, sako, kad kūrena tik lapuočiais. Garinėje pastatyta akumuliacinė nuolatinio veikimo krosnelė su pakura, sudėti muilo akmenys (talkochloritas), kurių garas labai švelnus, vėdinimo langelis įrengtas garinės sienoje, kad garinėje nuolat keistųsi oras.
„Garinėje esančių akmenų ciklas 40–45 kartai. Tuomet jie keičiami kitais. Tuos akmenis išneši į lauką, kur jie veikiami gamtos pailsi, po to vėl galima naudoti pirtyje. Pirties akmenys, kaip ir žmogus ar pypkė, pavargsta, reikia jiems poilsio. Pirties procedūroms visiškai netinka vandentiekio vanduo, tam geriausiai naudoti tvenkinio, upės vandenį. Vandenyje iš čiaupo daug kalkių, chloro. Pirties procedūroms nenaudojam eterinių aliejų, kvapus galima išgauti ir žolelėmis, augalais, kurie auga pas mus sodyboje, už tvoros prie upės arba miške“, – apie pirties subtilybes pasakoja R. Žvirblis ir priduria, kad anksčiau pirtyse žmonės vanodavosi patys, o pirtininkas tik pakurdavo pirtį, prižiūrėjo ją.
Pirtininkas sako, kad pirtyje pakanka 60 laipsnių temperatūros, tuo ir skiriasi lietuviška pirtis nuo kitų, kad joje yra komforto temperatūra. Organizmo valymosi procesus efektyviai skatina prakaitavimas. Anot mokslo vyrų, pirtis per 15 minučių gali sumažinti padidėjusį kraujospūdį, pagerinti kraujo cirkuliaciją ir širdies veiklą. Be to, nuo seno lietuviai visas savo sveikatos problemas, tokias kaip peršalimas ar sąnarių bėdos, gydėsi pirtimi.
Ramūnas sako, kad apie pirties malonumus papasakoti neina, juos reikia patirti, o potyriai kiekvieną kartą bus kitokie, ne paskutinėje vietoje ir žmogaus emocinė būklė.
Palinkėjimai
Garinėje prieblanda. Pirtis prasideda pirmo garo ritualu – į kaušelį įsemiamas vanduo ir, liesdamas pirštais vandenį, kiekvienas, esantis garinėje, pasako palinkėjimus sau ir pirties bičiuliams, tuomet vanduo pilamas ant įkaitusių akmenų visiems garsiai palydint savo linkėjimus žodžiais „tebūnie taip“.
Tradiciškai zanavykų pirtyje yra keturi užėjimai, kiekvienas iš jų turi savo tikslą. Tam, kad procedūros būtų naudingos, reikia gerai įšilti. Įšilimas lėtas, bet gilesnis. Pirmas užėjimas – apšilimas. Antras užėjimas – ,,mažasis vanojimas“, kuomet organizmas intensyviau šildomas lengvai pavanojant žmogų, kad būtų galima atlikti kitas pirties procedūras, skirtas šiam užėjimui. Trečias užėjimas – tikrasis vanojimas, lydimas intensyvaus garo. Ketvirtas apsilankymas garinėje yra skirtas poilsiui, kada visi po pirties maloniai pavargę, tada vyksta vandens milinimo procesas (ant žarijų įkaitinti akmenys dedami į kubilą su vandeniu). Pasak pirtininko Ramūno, tarp užėjimų organizmui turi būti atsikvėpimas, stabilizavimas, skysčių atstatymas. Laikas pirtyje prabėga nepastebimai, pirtyje visos procedūros gali užtrukti iki 6–8 valandų, tačiau garinėje, Ramūnas pataria, vadovautis savo organizmo laikrodžiu – kiek šildytis ir kada laikas išeiti.
Mėgstamiausios liepos vantos
Pašnekovas paaiškino, kad vantas pirčiai visada riša pats. Klevo vantos skirtos garo nuleidimui, vanojimui naudoja liepos arba ąžuolo vantas. Jo mėgstamiausios – liepos vantos.
„Mitas, jog liepa skirta moterims, o ąžuolas – vyrams. Man patinka liepų vantos, jos yra minkštos, malonios. Su jomis gali vanoti, įšildyti save, trinti įšildytą odos paviršių. Ąžuolo vantos šakotos, trinant gali sužaloti kūną, o štai beržinės vantos mūsų krašte nėra populiarios“, – paaiškina pirtininkas ir priduria, kad liepų vantas pirties procedūroms žiemai riša iškart po žydėjimo, o žydinčios skirtos kvapams. Pasak pirties žinovo, nuo seno pirtyse buvo naudojamos kadagio, dilgėlių vantelės, tai atstodavo bet kokį tepalą nuo sąnarių, raumenų skausmo. Bet su šiomis vantomis reikia elgtis atsargiai. Zanavykiškos pirties išskirtinumas – vanojimo metu ant veido dedama ne vanta, o šebutė (lininis rankšluostėlis), kuri nepraleidžia garo, naudojamos žolelių ir bičių pikio užpiltinės. Svarbu tik, kad žmogus nebūtų alergiškas šiems produktams.
Išties, Ramūno sugebėjimas valdyti vantas vertas tikros pagarbos, tai tikrai nelengvas, profesionalumo ir pasiaukojimo reikalaujantis užsiėmimas. Jis neslepia, kad sukaupta patirtimi dalinasi ne tik su kitais pirtininkais, bet su pirties lankytojais. O žolynus – pelyną, geltonąjį barkūną, kaulažolę, kaštoną ir kt., skirtus užpiltinėms ar arbatoms, renka abu su žmona Inara.
„Jei žmogus atėjo į pirtį, mes juo rūpinamės. Kiekvieno vanojimo metu aš atiduodu dalį savęs. Kiekvienas vanojimas, kaip ir kiekvienas kūrinys, turi įžangą, veiksmą ir pabaigą. Ir vienas be kito niekaip. O po vanojimo būtinas kontrastas, atvėsimas vandenyje“, – paaiškina pirtininkas.
Moterų pirtis
„Pirtį galima pamėgti, nebūtinai ji turi patikti iš pirmo karto. Aš pati prie pirties pratinausi pamažu. Galbūt vieną kartą atėjęs į pirtį, nepajusi kažkokių ypatingų pojūčių, bet jokiu būdu po pirmo karto nereikia sakyti, kad pirtis ne man. Galima pabandyti apsilankyti kitoje lietuviškos pirties tradicijas puoselėjančioje pirtyje“, – sako Inara ir priduria, kad ji su vyru į pirtį eina bent du kartus per savaitę, pastaruoju metu nepuola sloga ar peršalimo ligos, kurios anksčiau tikrai dažnai aplankydavo.
Dažnai girdėdama klausimą, kada pakviesi į pirtį, Inara pradėjo organizuoti pirties vakarus moterims. Tai galimybė moterims skirti laiką sau, pabūti, atsipalaiduoti nuo įtampų, nuo darbų. Kiekvieną kartą pirties viešnias ji palepina vantų šnaresiu bei žolynais, jų svaiginančiais kvapais.
Pašnekovai svarsto, kad nemažai žmonių vis dar galvoja, kad pirtys skirtos vakarėliams su alkoholiu. Toks požiūris susiformavo dar sovietmečiu. Ramūnas šiuo klausimu yra kategoriškas: pirtyje jokio alkoholio ar kitokio apsvaigimo. Anot jo, pirtis ir alkoholis – nesuderinami.
„Toks derinys labai žalingas sveikatai, tai ir traumos pirtyje, ir širdžiai nėra gerai“, – priduria pašnekovas.
Tradicijos tęsiamos
Tiesa, Zanavykų krašte pirtys nebuvo tokios populiarios, kaip, pavyzdžiui, Aukštaitijoje, bet jų buvo ir mūsų krašte. Šiais laikais žmonės nori greitų pirties paslaugų, ne visiems tos tikrosios, lietuviškos pirties tradicijų reikia. Nors yra žmonių, kurie pasiilgę pirties ramybės, tikrumo, mielai apsilanko, ypač iš miesto.
„Mes esame lietuviai, pirtis yra mūsų genuose. Pirtis yra mano gyvenimo būdas. Tiesa, turiu dar vieną pomėgį, groju lūpine armonikėle“, – juokdamasis sako Ramūnas.
Zanavykiškos pirties tradicijas ir sukauptas žinias Ramūnas jau perduoda savo atžaloms – Motiejui ir Rapolui. Pašnekovai sako, kad jų šeimos pirtis – jų poilsio, ramybės oazė, tačiau atsiranda vietos ir geros valios žmonėms. Jei ateidamas pas mus į pirtį atsineši rankšluostį, o ne alaus – būsi priimtas tarp pirties bičiulių.
„Zanavykų pirtis“ įvertinta keturiomis vantomis iš penkių.
Atsisveikinant ir uždarant duris, šios sugirgžda, pasak Ramūno, pirties durys turi girgždėti: girdi, kai ateina, išeina lietuviškos pirties dvasia – Pirčiukas.
Rimas iš Gelgaudiškio:
